Ir draugas buvo teisus. Iš visų Lietuvoje sudaromų santuokų, 85% atvejų moteris ima vyro pavardę. Vos keli tūkstančiai moterų kasmet po vedybų lieka su savo pavarde. Užsienyje daugumoje šalių situacija panaši: JAV 70% moterų keičia pavardę, Britanijoje 85%. Norvegijoje, kur moterų emancipacija pažengus, virš 40% moterų pavardę išlaiko ir tik 26% ima vyro, nepasilikdamos savos bent per brūkšnelį.

Kadangi gyvenam patriarchalinės tradicijos inercijoj, galvojau pasidairyt į tos pačios lyties santuokas ir jų pavardes. Didžioji dauguma jų – sudaro partnerystę ir lieka su savo pavarde. Klausinėjau savo gėjų draugų, ar tai apskritai klausimas jų bendruomenėje. Jie sako, kad šiaip neranda kriterijų pagal ką galėtų nutarti, kieno pavardė svarbesnė, nes abu juk ateina kaip lygiaverčiai partneriai. O tada juokauja, kad dar galima rinktis pavardę pagal tai, kieno tėvas mažiau homofobas. Arba kaip tik atvirkščiai 😀

Harvardo vykdyta mokslinė studija apie pavardžių keitimą pateikia dvi išvadas. Moterys, kurios tuokiasi vėliau savo gyvenime, keičia pavardę rečiau nei tos, kurios teka ankstyvam amžiuj. Labiausiai dėl to, kad jau yra stipriau prisirišusios prie savo identiteto. Antroji išvada irgi lengvai nuspėjama – moterys, kurios padarė sėkmingą profesinę karjerą, rečiau keičia pavardę, nes jų pavardė jau turi stiprias pozityvias asociacijas, t.y. jau turi užsaugintą savo vardo brand’ą. Bendrai, daugumoje šalių pastebima koreliacija tarp išsilavinimo ir pavardės nekeitimo.

Žinau, kad visi kartoja, bet gi čia tokia tradicija. Na tradicija savaime nėra argumentas, tai tik būdas, kaip darėme dalykus anksčiau – nebūtinai moralinis kompasas. Kai vyko kova dėl moterų teisės balsuoti – irgi buvo kartojama, kad tradicija yra, kad tik vyrai balsuoja. Bet keičiasi laikai, keičiasi socialinės normos, iš naujo įsivertinimam, kurias tradicijas pasiliekam, o kas nebepritinka naujam laikui. O ir šita tradicija ateina iš viduramžių, kai pavardės keitimas ateidavo su legaliu moters priklausomybės perkėlimu iš tėvo būsimam vyrui. Legal death dar vadindavo šitą tradiciją.

Man asmeniškai visad pavardės keitimas reiškė, kad partnerio šeimos vardas svarbesnis nei mano šeimos. Subtilus uždominavimas mano šaknų. Kadangi ištraukiau gyvenime nuostabių tėvų kortą – man nepaprastai sunku būtų atsisveikint su pavarde. Nes man ji turi pačias šilčiausias asociacijas. Nes mano sesė su šita pačia pavarde. Net suvokt negaliu, kad su sese nebūtumėm Koncevičiūtės abi. Bet suvokiu, kad ne visiems jų pavardė primena švelniausias vaikystes ir besąlygišką meilę.

Kol jums parašau tekstą, paprastai ilgai vykdau nuolatinę fokus grupę su žmonėmis aplink. Keliu norimą temą ir gaudau aplinkinių perspektyvas. Su pavardžių klausimu dariau taip pat. Nebuvau nustebus, kad didžioji dauguma moterų sako, kad apie tai išvis nesusimąstė. Atidavė tą pavardę negalvodamos. Neoverthinkino. Na, bet visad sunku nubrėžt ribą, kur jau overthinkinimas, o kur underthinkinimas.

Moterys paklaustos apie pavardės keitimą paprastai nepatogiai vartosi ir sako: „ai bet ar čia labai svarbu?“. Pabandykit pasiūlyt vyrui jūsų šeimos pavardę paimti, ir pamatysit, ar „labai svarbu čia“. Daug vyrų žinau, kurie užsitrigerina, kad partnerė neima jų pavardės. Lyg jis mažiau vyras dėl to. Juokingi man jie. Bet tai gerai parodo, kad vyrai šitą simbolizmą giliai suvokia.

Atsižvelgiant, kad statistiškai pusė santuokų išyra, o KETVIRTADALIS vyrų po skyrybų su vaikais kontaktą nutraukia ir nesirūpina nei finansiškai nei kitaip – man tiesiog natūraliai kyla klausimas, kaip tos moterys jaučiasi augindamos vaikus su vyro, kuris tebuvo spermos donoras, pavarde? Ar vaikui duotum spermos donoro pavardę? Ar apskritai teisinga tęst tokio neatsakingo vyro liniją? Bet ketvirtadalis sugriuvusių šeimų būtent taip ir gyvena. Keista, kai tikrai susimąstai.

Merginos dar mėgsta kartoti, kad „na bet tai mes kuriame šeimos vienetą“. Gerai, pagalvokim verslo pasaulio terminais. Mergers and acquisitions. Kai darai mergerį – dviejų lygių partnerių susijungimą – atsiranda naujas bendras pavadinimas – dažniausiai per brūkšnelį. Kai darai acquisition – mažesnioji įmonė ateina po didžiosios pavadinimu. Viskas apie galios balansą. Tai ką prie altoriaus darysit? Mergerį ar vyras darys acquisition?

Vyresnių draugų amžiaus kategorijoj kaip tik prasideda skyrybų ir antrų vedybų banga. Matau, kaip mikliai moterys atsikeitinėja pavardes į mergautines. Ir galvoju, kam reikia viso šito žaidimo. Ką reikėjo Stonkuvienei daryt? Situacija šiaip sau, ypač kai jau ir antra moteris su tokia pat pavarde atsiranda. Jau visi tave žino kaip Stonkuvienę, nors čia gal mažiausiai kaip norėtum būt vadinama šiandien pasikeitus aplinkybėms? Vardas su referencija į praeitį, kuri jau nebūtinai aktuali. Faina, kad vyrams šitų identiteto virsmų žaidimų žaist nereikia. Gimei su viena pavarde ir numirsi. Tik moteris ja pažymėsi.

Suprantu visas, kurios keitėsi pavardes prieš 20 metų. Net 10 metų. Kosėjam čia mes nuo patriarchato dar ir šiandien. Bet kiek 40+ moterų man šiandien sako, kad gailisi, jog pasikeitė pavardę, tiesiog tokie buvo laikai. Ir kaip šiandien tekėdamos tikrai nesikeistų. Kiek jų išsiskyrusios, bet su vyrų pavardėm šiandien gyvena, nes su jomis personal brands užaugino, o dabar sėdi laukia, kol vyrai su jaunesnėm apsives ir dar po vieną moterį su ta pavarde bus. Kombinacija dažniausiai tokia, kad pirma žmona su -ienė buvo, tai antra su -ė bus.

Svarbus momentas, kad one and only partnerio modelis atgyveno. Mažai kas iš mūsų nugyvensim su vienu partneriu. Gyvenimas ilgėja, tempas intensyvėja, skyrybų skaičius auga, tendencija, kad kelis partnerius turėsim per gyvenimą – akivaizdi. Laikas priimti, kad amžina meilė labiau standartinis Holivudo scriptas negu mūsų realybė. Romantiniai partneriai yra tik chapteriai mūsų gyvenime. „Bet kaip tu taip gali sakyt?“, – sako man draugas, kuris jau trečioje savo santuokoje. Nu vat taip. Žmonių su dviem ar trim santuokom jau dabar tūkstančiai ir neatrodo keista. Bet pavardes vis tiek moterys nusiteikusios pirmyn atgal keitinėtis. Kai pavardę 4 kartus keitei, ar pati nepradedi painiotis, kas tu?

Aš visada pasidžiaugiu, kai pamatau, kad moteris ištekėjo ir su savo pavarde liko. Ekstra pagarbos taškai. Bona Sforza nuožmiai liko Sforza. Anna Wintour – dukart tekėjo ir skyrėsi, bet nežaidė pavardžių žaidimų ir buvo Wintour. Meryl Streep – irgi. Serena Williams liko Serena Williams. Hannah Arendt liko Hannah Arendt. Beyonce Knowles tapo Beyonce Knowles-Carter. Salma Hayek tapo Salma Hayek-Pinault. Nors pažįstu moterų, kurias labai gerbiu, su pakeistom pavardėm, ir pripažįstu, kad išimčių būna, bet vis tiek linkstu prie išvados, kad kietos moterys pavardės nepameta, nes giliai žino, kas jos tokios yra.

„Tai labai ilga ta mano pavardė su brūkšneliu bus, labai gaišiu laiką rašydama“. Aha, aha. Labai daug sekundžių gyvenimo sugaiši. Ypač su autofill funkcijom šiandien. Labai svarbios tos sekundės, svarbesnės nei tavo šeimos simbolis. Ir kaip dviveidiška vis tik matyt, kaip su ta nauja pavarde pristato, kaip čia joms svarbus naujos šeimos projektas. Bet jei tokia vertybė tau šeima, tai kaip tą pirmą šeimą taip paleidi lengvai? Kurie tave 20 metų augino? Tik dėl tingėjimo sekundę ilgiau rašyti?

„Bet aš čia garbę tokią vyrui padarau, kad jo pavardę paimu“. Nežinau, gal priklauso, kaip save suvoki? Man atrodo brūkšnelis jau yra labai didelė garbė. O kaip tada su garbe žmonėms prieš tave, dėl kurių esi? Prosenelį už politines pažiūras užmušė KGB kalėjime. Senelį 13-ikos metų ištrėmė į Sibirą, po daug metų sugrįžęs vis tiek buvo nesulaužyta sielą – ir toliau už Lietuvą ir laisvę kovojo, ir su meile mus augino. Tada tėvai be pinigų ir su visa pasaulio meile mus su sese užaugino jaunoj Lietuvoj, nebuvo lengvas tas gyvenimas. Ir mano gyvenime per visas problemas ir nuosmukius už rankos vedė. Ir aš tokia dabar tipo „ai įsimylėjau bičą tokį, aš jam garbę padaryt noriu jo pavardę paimdama. Tikimybė, kad kartu gyvensim už 10 metų – 50/50“. Gal vis tik brūkšnelis ir taip didelė garbė šitoj lygty?

Buvo, kas sakė, kad vis tiek ne feministinė pavardė tavo mergautinė, nes ją iš kito vyro gavai – tėčio. Bet negali iš niekur prasidėti. Vis tik klausimas geras – tai kodėl tėčio? Kodėl ne tėčio ir mamos? Vaikas gi abiejų, kodėl pavardė tik vieno? Pagalvojat, kad 9 mėnesius išnešiojai savyje vaiką ir jį kito žmogaus pavarde vadini? Ir dar 50\50 šansas, kad nebebūsi su šiuo žmogum? Įsivaizduojat, Serena Williams dukros neturi mamos pavardės? Suprantu, kad ir tėvo gera pavardė – Ohanian (Reddit įkūrėjas), bet vis tiek – esi Serenos Williams dukra ir nesi Williams? Kas čia per pasaulis?

Vieni draugai yra sutarę taip, kad visos šeimoje gimstančios mergaitės gauna mamos pavardę, o berniukai – tėčio. Jiems gavos, kad abi pavardės toliau gyvena. Gražu, bet loterija. Gražvydas Kaminskas iškėlė mintį, kad Lietuvoj apskritai mažai suvokimo apie savo pavardės linijas. Juokiames, kiek čia išvis tų žymių garbių pavardžių šiandien pas mus. Tik Landsbergiai į galvą šauna. Kažkaip nemąstome toje kategorijoje.

Tarsi ispanai išspręndžia šitą situaciją, nes gauni ir mamos ir tėčio pavardę. Bet eigoje vis tiek kažkieno nusimeta, nes pavardžių pasidaro per daug. Ir dažniausiai pametamos pavardės iš mamos linijos. Klausinėjau savo ispanų ir meksikiečių kolegų, kurie po 4 pavardes turi, bet tik dvi preferuoja – koks pasirinkimo kriterijus? Sako šiaip vis tiek dažnai laimi tėčio pavardės, bet dažnai būna, kad tiesiog iš to rinkinio pasirenki labiau patinkančias/žymesnes/gražesnes. Būna kas sąmoningai mamos pasirenka, nes mama viena užaugino. Arba pagal tai, kuri pusė giminės artimesnė.

Bet įsivaizduojat, koks čia įdomus žaidimas prasidėtų? Jei sąmoningai rinktumeis pavardes iš visų galimų? Aš būčiau Koncevičiūtė-Misiūnaitė. Norėčiau pasilikt vieną. Aha. Kurios nusikratyt? O kurią rašyt pirmą? Tada pradedi galvot, o kuri giminė man labiau patinka, su kuria labiau identifikuojuos? Mamos ar tėčio? Opa, kokie gilūs pamąstymai. Opa, iškart konfliktas giminės baliuje. Man pasisekė, kad aš ir iš 4 pavardžių galimų vis tiek Koncevičiūtę būčiau ėmus. Bet keblumas toks, kad gauni, ką gauni, kai vaikas būni. Iki kol užaugi ir susiformuoji – jau būni ilgą kelią nuėjęs su tokia pavarde, kokią gavai. Dėl to atsakingai vaikui reikia duot ne tik vardą, bet ir pavardę.

Pavardė yra prekinis ženklas – nešiojasi su savimi daug įsisąmonintų ir neįsisąmonintų asociacijų. Kiekvienam iš mūsų šitas klausimas iškyla labai skirtingų aplinkybių ir ryšių kontekste. Kažkas užaugo šeimoj, kurioje buvo labai mylintis tėtis, kažkas užaugo su visą buitį ir finansus ant savo pečių tempiančia čempione mama. Vieni nori šeimos liniją tęsti, kiti nukirsti ir pradėti iš naujo. Ir tikrai empowerinantis žingsnis tada yra tą pavardę pakeisti. Bet labai kviečiu reflektuoti ir šiuos simbolizmus gyvenime padaryti pagal širdį, o ne iš inercijos.

Ir visad prisiminkim, kaip nuostabiai Giedrė dainuoja:

„Jei Dievui būtų gimusi dukra, ar pavardė Dievaitė būtų?

O jei ištekėjus pasikeistų ją, ar giminės plačios jau būtų pabaiga?

Deja deja, deja deja,

bet Dievui negimė dukra.“

Pasidalinkit su moterimis, kurios šiemet teka.

Rašiau jums apie savo sunkius 2025 ir visą diagnostikos procesą „Neuropulse“, tekstą rasite čia.

Kaip tik lapkritį užfiksavau, kad depresinė būklė nesitraukė jau lygiai metus laiko ir mano „gal savaime tuoj pagerės“ vedė niekur. Nuolatinis tired but wired jausmas – labai pavargęs jauties, bet užmigti negali kelias valandas ir taip kas naktį. Motyvacijos nulis, kas progesteroninėmis savaitėmis pasunkėdavo į motyvacijos gyventi nulis.

Ieškodama naujų būdų kaip šią būseną pakeisti, atradau Justiną. Justina Šidlauskaitė yra viena iš „Neuropulso“ įkūrėjų, neuromokslininkė, visai neseniai sugrįžusi į Lietuvą. Jos dėka pirmą kartą ir išgirdau apie TMS terapiją bei nusprendžiau šį gydymą išbandyti pati.

Trumpas paaiškinimas tiems, kas dar pirmojo mano teksto neskaitėt. TMS (Transcranial Magnetic Stimulation) metodas: magnetiniais impulsais stimuliuojamas kairysis galvos pusrutulis smegenų žievėje vėl sukeliant aktyvumą ir neuroplastiškumą. Depresija pasižymi būtent tuo, kad kairysis pusrutulis sulėtėja, tad TMS vėl atkuria veikimo pusiausvyrą.

Standartinis kursas – 30 sesijų. Reikia jas padaryti be didelių tarpų: 6 savaites kasdien, arba galima daryti ir kokį Stanfordo protokolą – 5 dienas po 6 sesijas.

Turėjau lankyti 30 sesijų po 18 min. Nusprendžiau daryti po 2 sesijas per dieną 15 dienų. Tarp sesijų reikalinga bent valandos pertrauka.

Kaip atrodo pati procedūra?

Pirmiausia nustatomas jūsų motorinis slenkstis. Man tai buvo pirmas kartas ir labai paliko įspūdį! Kai duoda stipresnį magnetinį impulsą į kairįjį pusrutulį – nevalingai šokteli dešinė ranka! Tai tada žinome, kad impulsas per stiprus. Ir mažiname tol, kol ranka tik vos vos juda. Procedūros metu turi dėvėti kepurėlę, nes ji rodo konkretų tašką galvoje, į kurį turi būti atremta ritė.

Atsigulus kėdėje prie galvos pridedama ritė, per kurią eina elektromagnetiniai impulsai. Viena sesija – 3000 impulsų. Iškart atsakau – procedūra neskauda. Bet pradžioj jausmas gana neįprastas. Man po pirmų kartų vos vos gal atrodė, kad skauda galvą, bet net nesu tikra, ar ten tas standartinis skausmas, ar šiaip buvo tiesiog naujas jausmas.

Rezultatai po procedūrų kurso

Visą procedūrų laikotarpį nieko naujo nepradėjau, nieko nekeičiau, specialiai gyvenau tą pačią rutiną. Pirmieji pokyčiai pradėjo jaustis po maždaug 20 sesijų. Iš viso atlikau 30 per 2 savaites.

Prieš TMS diagnozė skambėjo: vidutinė-sunki depresija ir aiškus nerimo sutrikimas.

Po TMS diagnozė pagal šias skales pasikeitė – nėra reikšmingos depresijos ir liko tik normalūs nuotaikos svyravimai.

Prieš TMS kurso patikrinome mentalinę sveikatą pagal 3 depresijos ir nerimo skales (HAD, BDI, PHQ).

Pokytis po TMS:

• HAD (Hospital Depression Scale): 10 -> 3

• HAD (Hospital Anxiety Scale): 14 -> 4

• BDI (Beck Depression Inventory): 29 -> 7

• PHQ (Patient Health Questionnaire): 14 -> 0

Po kurso padarėm dar vieną qEEG. Rezultatas rodė subalansuotą smegenų veikimą:

Rezultatų pojūtis po 3 mėnesių

Nepasikeitė mano realybė, bet pasikeitė mano atsakas į ją. Vis sakiau Justinai, kad čia magija. O ji man sakė, kad „Ieva, čia tik mokslas“. Bet mokslas kartais ant tiek geras, kad atrodo magija. Klinikiniai tyrimai rodo, kad TMS yra vienas veiksmingiausių nemedikamentinių gydymo būdų depresijai, suteikiantis reikšmingą simptomų sumažėjimą apie 80 % pacientų.

Buvo daug klausimų, ar ilgam šitas pokytis. Tyrimai ir praktika rodo, kad mažiausiai metus laikosi efektas, bet priklauso nuo tavo aplinkybių – gali ir niekada daugiau nebeprireikti.

Po procedūrų kurso praėjo daugiau nei 2,5 mėnesio – toliau jaučiuos labai stabiliai. Tai nereiškia, kad neturiu blogų nuotaikų. Arba, kad nereaguoju į sudėtingas darbines situacijas. Chaotiškas darbo pobūdis nepasikeitė, bet net be pastangos sekasi savo atsaką jam valdyti. O blogos mintys ar nuotaikos ateina ir praeina kaip pas normalios sveikatos žmogų. Iki procedūros – blogos mintys ateidavo, įsirengdavo stovyklavietę, užsikurdavo laužą, ir galiausiai, kai jau pradėjo vystyti žemdirbystę mano galvoje – kreipiausi į specialistus :D

Oura ringo duomenys irgi rodo aukštesnį HRV, lengvesnį užmigimą, geresnį recovery indeksą. Sausio mėnesį išvis gyvenu Oura ring mėlynoj kategorijoj (top lygis streso valdyme) – iki šiol turėdama žiedą jau trejus metus net nežinojau, kad tas mėlynas lygis egzistuoja, nes nebuvau jame buvus. Man tiek atsipūtimo atsirado, kad nesididžiuoju, bet viename renginyje pražiopsojau, kada į sceną lipti. Vedėja būdama. Įskaitant, kad nekankino nemiga prieš renginį, kas irgi yra neįprasta praktika. Tai tikrai buvo momentas, kai pajutau, kad suveikė TMS terapija man.

Bendrai nemiga labai sumažėjo. Pirmą mėnesį mano latency (laikas, per kurį užmiegi atsigulus į lovą) iš vidutiniškai valandos susitraukė į 12-15min. Labai didelė čia man naujiena. Nėra, kad problema išsisprendė išvis, bet jos mastas tikrai sumažėjo.

18 val. vakaro dar vis turiu jėgų dirbti. Galimai ieškodama depresijai gydyti metodo, atradau smegenų greitinimo ir aštrinimo procedūrą. Galvoju, kiek kartų gyvenime buvau situacijoj (pvz., magistro rašymo metu), kai atrodo fiziškai jauti, kad galva perdegus? Vis maniau, kad tik pailsėjimas tepadės. Dabar tikrai tokiems momentams užėjus, nueisiu pagulėt po TMS. Ne veltui TMS vadina onepercenterių gymu. Neuro-optimization trendas ryškėja – kad high performeriai net ir be diagnozės TMS naudoja „off-label“ perdegimo simptomams malšinti, geresniam fokusui, emotional reset.

Taip pat, svarbu pasakyt, kad nors matot mane nuotraukose su lengvumu ir šypsena, vis tik TMS yra tikrai brangi ir rimta procedūra, neapsigaukite. Jokiais būdais nenoriu oversellinti ar sakyti, kad visiems čia padės. Tik pasakoju savo patirtį. Nes man būtų padėję žinoti šitą informaciją bent penkerius metus atgal. Ir siunčiu kantrybės visiems ieškantiems būdų padėti sau ar artimiesiems, kenčiantiems nuo depresijos ir nerimo.

Jei turite klausimų, mielai atsakysiu, ar net ir paprašysiu Justinos padėti atsakyti!

Įsikvėpimui | MUST MUST MUST

Atrodė, kad jau visa Lietuva pažiūrėjo, bet jei kartais praleidot: Proto industrijos laida su GetJet komanda ir ilgas pokalbis su Aleksandru Čeliadinu. Per pirmą savaitę šovė į visų laikų PI TOP 3 laidas. Mano subjektyvia nuomone, turėtų būti numeris 1. Ir tikiu, kad bus.

Man šią laidą siuntė ir siuntė žmonės su raginimais būtinai pažiūrėti, net neįtardami, kad ten fone tamsoj už Eriko nugaros stovinti mergina ir esu aš 😀 Lygiai du metus Aleksą įkalbinėjau nufilmuot šitą laidą. Kaip taisyklė PR’e — tie žmonės, kurie labiausiai nenori viešumo, ir turi ką įdomiausio pasakyt. Pasaulinio lygio mąstymas, reto gerumo savo gyliu interviu Lietuvos padangėje.

Tinka žiūrėjimui su šeima visiems kartu, nes ir apie aviaciją labai įdomiai kalba (tikrai kitaip matysite šią industriją po laidos), tiek apie gyvenimą. Kaip iš Naujininkų bendrabučio prie oro uosto išaugama į žmogų, kurio įmonė 30 mln. eurų pelno per metus generuoja. Siūlau šia nata ir pradėt naujus metus.

Aleksas juokėsi, kad po laidos labai daug žmonių parašė jam, kad įsikvėpė eiti dirbti. Sako jis man: „bet Ieva, aš gi priešingai sakau laidoj, kad nereik daug dirbt.“😀 Bet tokie žmonės, kurie tiesiog gyvena tuo, ką daro, net nejaučia, kiek jie dirba iš tiesų. Šalia GetJet komandos būdama įsimylėjau aviaciją. Bet kitaip turbūt ir būt negalėjo.

Taip pat, įsikvėpimui puikus Alain de Botton pokalbis pas Chris Williamson.

Skills tobulinimas: rašymas & kalbėjimas

Kalbėjimas

Visada ieškau specialistų, kurių patarimai ir mokymo technikos yra mokslu paremtos. Charizmos temoje jau seniai nebuvo lygiu Olivia Fox Cabanne (ir jos knygai „The Charisma Myth”) ir tikrai po ilgo laiko jai į kompaniją prijungiu Vinh Giang. Dvi valandos patarimų, kurie turėtų kainuot. Apie mūsų komunikaciją, balsą, kūno kalbą, ir kt. Iš tų podkastų, kuriuos klausysiu dar 5 kartus, kad įsidėmėčiau visą tą gėrį.

Rašymas

Scott Galloway minčių ir knygų fanė esu mažiausiai 10 metų. Jis turi ir puikų podkastą The Prof G ir į kokią laidą benueitų — visada puikiai ir skalsiai pašneka. Šiame pokalbyje jis kalba apie tai, kaip jam pavyksta visad kurti tokios kokybės turinį (ir kokio dydžio komanda dirba už jo). Praturtinantis pokalbis visiems, kas dirbate su turiniu, tekstu, prezentacijomis. Apskritai David Perell kanale, skirtame rašymo technikoms ir pokalbiams su rašytojais, galima daug gero rasti. Bet jei reiktų vieną rinktis, imčiau šį su Scott.

Longevity: miegas ir moterų hormonai

Labai labai rekomenduoju naujausią Steven Bartlett ir miego eksperto Matthew Walker pokalbį apie naujausius tyrimus ir atradimus miego srityje per paskutinius metus (ar du). Tinka net ir tiem, kas seniai temoje, nes Matthew serviruoja daug pačių naujausių naujų dalykų. Pasakoja apie naują vaistų kategoriją DORA, kuri yra absoliutus gamechangeris Xanax ir Stillnox eroje. Taip pat, panašu, kad mokslas randa būdų padidinti Deep Sleep miego fazę. Manau už 10 metų atrodys tokia senovė miegoti taip neefektyviai, kaip miegame dabar :)

Hormonai ir moterų sveikata

Jeigu galėčiau rekomenduoti TIK VIENĄ podkastą, kurį turėtų paklausyt visos moterys (28-55 amžiaus kategorijoj), tai būtų šis mano pokalbis su Violeta Jurgaitiene, AUM klinikos įkūrėja.

• Ką daro Holivudo gražuolės – Eva Longoria, Halle Berry, Jennifer Aniston, Lauren Sanchez ir kitos – kurioms jau virš 50, bet atrodo, kad menopauzė jų nepasiekė?

• Kaip netikėtai pasitikrinau savo kiaušidžių rezervą ir kaip tai pakeitė mano susivokimą ir planus. Ir kaip dabar man atrodo neįtikėtina, kiek moterų gyvena nepasitikrinusios.

• Ką moterų hormonų tema kalba gydytojai ir mokslininkai JAV, kurie gerokai priekyje savo žiniomis?

• Kodėl aš laukiu, kada jau hormonų terapiją taikysime ir per perimenopauzę (ir tai jau vyksta Niujorke ar Londone)? Kodėl hormonų tema svarbi nuo pat 30 metų?

• Kodėl aplinkos moterims sakau, kad reikia bijot menopauzės be hormonų terapijos?

O jei norisi panirti dar giliau į temą apie moterų sveikatą, vaisingumą, PCOS, birth control pill, mėnesinių ciklą, hormonus, tai look no more:

4 valandų 4 moterų pokalbis šiomis temomis. Visos jos — pasaulinės lyderės moterų sveikatos srityje ir kalba apie naujausias praktikas. Vėlgi, sakyčiau, kad kiekviena moteris turėtų būt perklausius.

Knygos

Šiemet nesidalinu knygomis, nes skaičiau labai specifines ir nišines knygas vienam projektui, kurios turbūt nebus labai įdomios.

Tuo pačiu, skaičiau jau daug skaitytų. Labiausiai jausdama į naują tvarką persitvarkančio pasaulio nesaugumą iš knygų lentynos išsitraukiau seniai skaitytas: S. Zweigo „Vakarykštį pasaulį“, Škėmos „Baltą drobulę“, Milošą, net Remarko „Juodąjį obeliską“. Norėjau pokalbio su jais. Norėjau vėl pajusti, ką jie jautė. Neramiais laikais. Prieš karą. Tarp karų. Pasaulio persitvarkymo metu. Totalitarinių režimų kilimo akimirkomis. Kokios buvo nuotaikos, kokie tylūs ir iš pažiūros nekalti ženklai jiems išdavė, kad artėja tamsa?

Bet kad jau visai nepalikčiau jūsų be rekomendacijų, tai palieku Modern Wisdom 100 knygų sąrašą, kurio visą non-fiction dalį suskaičiau pastaraisiais metais. Su Chris Williamson apsivesti norėčiau ne veltui — domina mus identiškos temos. Tikiuos ir jūs rasite įdomybių. O dar geromis knygomis mačiau dalinosi Liudvikas Andriulis, aplankykite jo profilį.

• 100 Books to Read Before You Die by Chris Williamson

Metų tekstai

The Transcendent Brain, The Atlantic (2022)

Kaip mus evoliuciškai traukia grožis. Ryšys tarp mokslo ir meno. Neuromokslo ir grožio. Tobulas tekstas ir forma, ir turiniu. Atradau draugės Rūtos dėka. Nors parašytas dar 2022, į mano pasaulį atėjo tik 2025, ir yra vertas būti primintu vėl ir vėl.

Christianity Was “Borderline Illegal” in Silicon Valley. Now It’s the New Religion, Vanity Fair (2025)

Indikatyvus tekstas apie tai, kokias tendencijas matysime artimiausiais metais. Kuo kvėpuoja Silicio slėnio chebra, kaip bažnyčios lankymas sugrįžta į madą. Iš pažiūros viskas gali atrodyt nesusiję: tech bros, JD Vance, mišios ir bybiavimasis, kas turės daugiau vaikų - bet šitas tekstas sudėlioja viską į vietas. Įdomi įžvalga, kurią matysime vis daugiau ir plačiau kitais metais.

Kitas must read — mano geriausio draugo Daumanto longreadas apie 9/11 įvykius. Remtasi jo pačio patirtimi. Pradėsit skaityt ir negalėsit padėti:

Daumantas’s Substack

Welcome to America

Bendrinė lietuvių kalba apsakyme buvo paaukota vardan autentiškesnio, tikroviškesnio teksto…

Read more

2 years ago · 155 likes · 9 comments · Daumantas

O šiaip metų tekstus Facebooke šiemet rašė Gabrielius Landsbergis ir Karolis Kaupinis. Ačiū jiems.

****

Cultural moment šiemet buvo šis debatas: liberalaus feminizmo atneštos seksualinės revoliucijos kritikė Louise Perry susėdo kalbėti su Bonnie Blue, Only Fans žvaigžde ir permiegojimo su 1000 vyrų rekordininke. LABAI ĮDOMU buvo. Ir čia vieno Oksordo profesoriaus žodžius atsimenu, kad tikrasis intelektualumas yra gebėti suvokti dvi viena kitai priešingas tiesas vienu metu. Toks ir jausmas jų abiejų klausant.

Finansų planavimas: 2026 sprendimai dėl pensijos pinigų

Už kelių dienų, t.y. 2026 metais, spręsite, ką daryti su savo pensijos pinigais. Turiu tik vieną patarimą — neskubėkite, sprendimams bus visi metai. Konkrečiau patarti negaliu, visų atvejai skirtingi, bet galiu duoti 2 labai gerus įrankius jums, kad priimtumėt sau tinkamiausius sprendimus.

1. Investavimas.lt pensijos skaičiuoklė (aktyvi nuoroda) — kol kas geriausias toolsas iš visko, ką mačiau Lietuvoje padaryto šitai temai. Atkreipkite dėmesį, kad galite pasirinkti ir konkretų fondą, kuriame kaupiate — užveskite pelę ant vieno iš suvestinės kvadratėlių ir gausite pasirinkti.

2. Įvairius scenarijus aptariame podkaste su Luku Macijausku (investavimas.lt bendraįkūrėju, Synergy fondo bendraįkūrėjas) ir Marijum Kalesinsku (GoIndex fondo bendraįkūrėjas).

   Rekomenduoju klausyti šalia pasižaidimų su skaičiuokle - duos geresnį kontekstą, patikslins jums terminus, laikotarpius ir kt.

Šiuos du įrankius turint, mano galva, būsite fully equipped susidėlioti tikslius scenarijus pagal savo sitauciją ir priimti geriausius sprendimus. Specialiai jums padarėme patogiai ir paprastai — pasinaudokite.

Distrakcijų valdymas: AppBlocker

Nors ir neturiu rimtos problemos su socialinių tinklų naudojimo įpročiais, vis tik pagaunu save, kad darant sunkesnes „deep work“ reikalaujančias užduotis — telefonas patrukdo.

Pradėjau naudoti AppBlocker. Jis kainuoja 2,5EUR per mėnesį, bet labai patogiai leidžia susidėlioti „scriptus“, kaip nepiknaudžiauti telefono pramogom.

Labai patogu, kad gali pasirinkti konkrečius appsus ir konkrečius laikus, nes viso telefono neužblokuosi — tikrai ten yra ir reikalingų dalykų. Patogu, kad užstatyt visam mėnesiui gali, ar visiems antradieniams, ir pan. Tai iš principo tiesiog visada telefonas sureguliuotas taip, kad nesupiktnaudžiausi.

Turiu tokius scriptus:

a) darbo dienomis iki 15val neveikia jokie pramoginiai appsai išskyrus messengerį ir Whatsapp, kad nešvaistyčiau laiko ir padaryčiau visas deep work reikalaujančias užduotis.

b) 1 val iki miego neveikia visi pramoginiai ir visi online parduotuvių appsai. Kad netyčia panirus į batelių paiešką nepamirščiau nueit miegot laiku.

c) iš viso tik valanda social media appsų per dieną, kad netyčia neperžengčiau. Stebina mane, kaip greit ta valanda susirenka, ir kiek dar kartų NESĄMONINGAI pirštai nueina pabandyt atidaryti tų programėlių.

Pati naudoju Android, tačiau žinau, kad iOS naudotojai gali šiuos scriptus nusistatyti ir be programėlės, paprasčiausiai telefono nustatymuose. Tam labiausiai tinka Iphone esančios Focus ir Screen Time funkcijos.

Tuo tarpu Screen Time nustatymas ir jame esanti App Limits funkcija leidžia nusistatyti konkrečius laiko limitus programėlėms ir matyti, kiek realaus laiko jose praleidžiama. Tai padeda nepastebimai neperžengti ribų ir sąmoningiau valdyti laiką, praleistą prie ekrano.

Kviečiu prieš Naujus metus susettupinti telefoną taip, kad jis netrukdytų siekti tikslų kitais metais. Kad telefonas tarnautų jums, o ne jūs telefonui.

Tikslai, įpročių auditas ir metų plananavimas

Chris Williamson turi puikų metų apžvalgos įrankį, galite panaudoti. Rasite čia paspaudę Modern Wisdom Annual Review.

Daugumai tikrai žinomas autorius James Clear („Atomic habits“) pas Chris Williamson podkaste labai gerai summarizuoja ir primena apie efektyviausias strategijas įvesti naujus įpročius ar kaip keisti senus. Gal nesinori kasmet iš naujo skaityt knygos, bet valandėlę paklausyt prieš planuojant naujus metus — optimalu:

Iš James Clear išmokau ir visad taikau įpročio įvertinimą pagal tai, ar jis upward ar downward. Jei kartočiau veiksmą dar tūkstantį kartų, kur jis mane nuvestų? Visiem savo įpočiam padarau auditą. Ir kasmet po vieną bandau pakeisti.

Taip pat, iš jo išsinešiau, kad labai svarbu visi veiksmai ir aplinkybės aplink įprotį. Dėl to juokiuos, kad jau metus bandau vis pakeist sporto klubą, bet taip bijau sugadint gerą įprotį, kad vis nedrįstu. Galiausiai planuojant naujus metus pagaliau išmatavau atstumus minutėmis iki seno ir naujo klubo (mano galvoje atrodė, kad naujas klubas stipriai toliau ir kartais galiu imt ir patingėt nueit). Pamatavus paaiškėjo, kad skirtumas tik 2 minutės, tad imsiuos naujo klubo projekto :)

Taip pat iš James Clear išmokus esu, kad tik vieną įprotį įvedinėti reikia vienu metu. 2025 buvo apie VO2MAX. Tą ir dariau. Pakėliau savo rezultatą net 5 punktais ir tikrai įprotį cardio judėjimui įvedžiau. Šiemet bandysiu labai rimtai įvesti proteino valgymo įpročius, nes visada nesuvalgau tiek, kiek reikia. Pažiūrėsim, kaip seksis.

Ir galiausiai pramogos: serialai

Šiemet atradau „The Morning Show“ (Apple TV) su Jennifer Anniston ir krūva kitų puikių aktorių. Tikru televizijos NBC gyvenimu paremtas serialas.

Dar kartą peržiūrėjau „Silicon Valley“ (HBO), kad tik pasitikrinčiau, kad šitas serialas dar vis pelnytai sėdi mano All Time Best Series TOP 5 (su tokiais grandais kaip Game of Thrones ir Sex and The City).

Dar patiko „We Crashed“ (Apple TV). Anksčiau dar buvau jums rašius ir apie „Expats” (Amazon Prime) (rašiau čia). Peržiūrėjau ir „Severance” - patiko, vertas dėmesio tikrai savo konceptu ir paralelėmis su samdomu darbu. Visi dabar diskutuoja apie „Pluribus“ - man pasirodė ok, bet ne wow. Jeigu jau paimdavau telefoną pascrollint serialo metu, tai vadinas nelabai.

„Adolescenes“ turbūt minėt nereik, nes buvo metų įvykis. Bet jei netyčia praleidot, tai tik primenu laisvadienius panaudoti peržiūrai.

„Ted Lasso“ — negaliu net pati patikėt, kad serialą apie futbolo komandą rekomenduoju. Bet ne veltui surinkęs tiek Emmy’s. Ir man, kaip diplomuotai organizacijų vystymo entuziastei, serialas apie psichologinio saugumo svarbą yra tai, ką aš privaloma tvarka visiems vadovams rodyčiau. Panašus ir irgi geras „Shrinking“ (Apple TV).

Dabar planuoju pradėt žiūrėt „Veep“ su Julia Louis-Dreyfus. Politinė satyra. 17 Emmy’s gavęs. Turėtų būti labai geras.

Šiemet iš naujo sukau visų filmų su Al Pacino ratą, kad tik dar kartą įsitikinčiau to žmogaus antžmogiška charizma. Vienas naujai atrastas ir labai patikęs filmas su juo — „Frankie and Jonny“ (1991). Manau užtenka pasakyt, kad ekrane Al Pacino ir Michelle Pfeiffer. Lengvas, bet ne lėkštas. Gražus, bet ne saldus. Lengvai neurotiškas ir intymus.

___________

Pabaigai. Mano daugiausiai kartų perklausytas ir daugiausiai minčių sukėlęs podkastas apie meilę su Harvard profesoriumi Arthur Brooks. Klausiau 5 kartus šeimet, ant tiek puikus.

Prasmingų ir tokių, kokių norite, 2026-ųjų!

Subscribe now

Į depresiją visada žiūrėjau be dramos. Gal dėl to, kad labai anksti, kokių dvylikos, suvokiau, kad mane dažnai aplanko tos būsenos. Polinkis depresijai man visada atrodė ir dabar atrodo kaip tiesiog dalykas, kurį reik prižiūrėt. Kaip žmonės su alergijom nevalgo produktų, kurie gali ją iššaukti, taip ir su polinkiu į depresiją – stengies išvengt dalykų, kurie galėtų į ją pastūmėt. Per laiką išmoksti atsirinkti, bet aišku, ne viską gyvenime sukontroliuosi. Taip ir šiemet, nebuvo lengviausi metai. O kai esi jautrus, tai nebūtinai turi būt labai blogai tau pačiam. Užtenka, kad blogai artimiems.

Visada kai kitų sričių daktarai pasako, kad gavau gerą sveikatą, juokiuos, kad „aha, tik ne galvoj”. Ilgai „gydžiausi” tiesiog stand-up comedy žiūrėdama. Kol vienas draugas nepaklausė, kaip aš galiu taip mintinai mokėt visus Netflixo specialus. Prieš penkis metus pradėjau terapiją lankyt ir lankau iki šiol. Teko gyvenime ir 4 skirtingas rūšis antidepresantų pagerti – vis tik nepadėjo, ir side effects būdavo ryškūs, o pagerėjimo nelabai jausdavau. Jokiais būdais nenoriu pasakyt, kad antidepresantai yra neveiksminga. Daug mačiau atvejų kam buvo veiksminga. Manau, kad tai yra puiki priemonė. Man gaila, kad lietuviai esame top šalis pagal savižudybes, ir prie galo pagal antidepresantų vartojimą. Esu įsitikinus, kad abu šie reitingai susiję.

Suprantu, kad dėl žinių trūkumo turime stigmas šioje srityje. Smegenys dar vis yra black box. Bet vis daugiau specialistų kalba, kad greitai ir smegenis gydysime kaip kitus organus. Dabar plaučius gydant pirmiausia juos peršviečiame. Kojai lūžus – ją peršviečiame. Vidaus organus – echoskopuojame. O smegenim, deja, dar vis turim tokią black box situaciją. Kai spėliojam, kas padės, bet nieko nematom, kas ten vyksta. Ir tada dar kas nors pakomentuoja, kad gal tu čia susigalvojai tą depresiją. Esu buvus situacijoj, kur su manim dirbanti psichoterapeutė ir psichiatras duoda absoliučiai priešingas diagnozes.

Kaip tik lapkritį užfiksavau, kad depresinė būklė nesitraukė jau lygiai metus laiko ir mano „gal savaime tuoj pagerės” vedė niekur. Jaučiau, kad paskutiniu metu aš sulėtėjau. Bet taip žymiai sulėtėjau. Cognitive output susitraukė dvigubai. Atrodo, kad bandai bėgį perjungti, bet nesijungia. Pvz., galu parkuojantis būdavo momentų, kad atrodydavo, kad neįmanoma dabar apie tris skirtingus veidrodėlius vienu metu galvot, ir norėdavosi tiesiog mašiną palikt :D Labai padaugėjo būsenos, kai norisi tik po kaldra gulėt. Pagalvodavau, ką per savaitę reikia nuveikti, ir panika apimdavo (nors objektyviai tas krūvis net nebuvo didelis). Nuolatinis tired but wired jausmas – labai pavargęs jauties, bet užmigti negali kelias valandas ir taip kas naktį. Motyvacijos nulis, kas progesteroninėmis savaitėmis pasunkėdavo į motyvacijos gyventi nulis.

Draugei pasakiau, kad skrisiu į dvi nužiūrėtas klinikas Londone ir Niujorke išbandyt depresijos gydymo naujienų ir paieškot normalios diagnostikos. O ji man pasakė, kad pas ją name kaip tik atsidarė kažkokia nauja klinika su labai gera mokslininke behind. Taip suradau „Neuropulsą” ir susipažinau su Justina.

Justina Šidlauskaitė yra viena iš„Neuropulso” įkūrėjų, neuromokslininkė. Savo kelią ji pradėjo dar Vilniaus universitete, paskui išvažiavo mokytis į Olandiją, o Belgijoje apsigynė daktaro laipsnį, tyrinėdama žmogaus smegenų veiklą, dėmesio kontrolės ir impulsų reguliacijos mechanizmus. Vėliau sekė postdoktorantūros Belgijoje ir UK, o po jų – darbas aukštųjų technologijų sektoriuje Vokietijoje, human factors engineering srityje, kur jungėsi neuromokslo, human-computer ir human-machine interaction principai, ieškant atsakymo, kaip kurti technologiją, kuri būtų suprantama, saugi ir natūraliai pritaikyta žmogui. Justina labai organiškai jungia du pasaulius – mokslą ir technologijas – bet kartu nepameta žmogaus, kuriam visa tai skirta. Į Lietuvą ji grįžo po daugiau nei dešimtmečio mokslo ir inovacijų užsienyje – ne iš patogumo, o iš labai žmogiško motyvo. Asmeninės patirtys privertė kritiškai pažvelgti į psichikos sveikatos prieinamumo situaciją Lietuvoje ir pagalbos efektyvumo klausimus.

Justinai visą savo frustraciją išliejau, kad daugiau jokių spėlionių ir neparemtų nuomonių nenoriu. Ir ji man pasiūlė labai metodiškai pasitikrinti ir pereiti TMS (Transcranial Magnetic Stimulation) terapiją.

Pradėjome su neurologo, psichiatro/psichoterapeuto patikromis. Patikrinome emocinę/mentalinę sveikatą pagal 3 depresijos ir nerimo skales (HAD, BDI, PHQ). Atlikau 4 kognityvinių funkcijų testus. Ir atlikome kiekybinę EEG (electroencephalogram) – su elektrodais prijungtais prie galvos pamatavome elektrinį smegenų aktyvumą (užsimerkus, atsimerkus). Vienas iš depresijos požymių – išbalansuotas bangų aktyvumas galvos pusrutuliuose (kai kairysis daug mažiau aktyvus už dešinį), tad tai dažnai galima pamatyti iš qEEG rezultatų.

Kad bus diagnozuota depresija aš čia klausimų neturėjau, bet kas mane nustebino: nebuvau suvokus, kad už depresiją labiau ryškus buvo nerimo sutrikimas. O qEEG parodė ne melancholinę depresiją (matytųsi mažiau aktyvus kairysis pusrutulis), o perdegiminę depresiją – kai smegenų veikla išbalansuota taip, kad yra overactive priekinės smegenų dalis. Dėl to tą perdegimo jausmą dažniausiai ir jaučiame kaktos srityje.

Man jau vien šita diagnozė padėjo. Pirmiausia, tai dabar aišku nuo ko reikia sveikti ir tiksliau, kokius metodus taikyti. Galimai dėl to man ir neveikė nei vieni antidepresantai. Antra, kai yra ant popieriaus diagnozė su smegenų veikimu nupaveiksluota, tai nebekyla tos mintys „ai gal aš čia prisigalvoju, gal čia normalu, visiem gyvenime sunku”. Nuo depresijos kraujas nebėga, pripranti prie tų mental states ir kažkuriuo metu nebeatsimeni, kas yra normali mental state. Jau vien dėl to verta rimtai diagnozuotis, kad kasdien nereiktų pergalvot diagnozės.

Po diagnozės dabar pereisime prie TMS terapijos.

Klinikiniai tyrimai rodo, kad TMS yra vienas veiksmingiausių nemedikamentinių gydymo būdų depresijai, suteikiantis reikšmingą simptomų sumažėjimą apie 80 % pacientų. TMS normalizuoja smegenų žievės tinklų aktyvumą, sustiprina reguliavimo funkcijas. TMS yra FDA patvirtintas ne tik depresijai gydyti, bet ir OCD (obsesiniam kompulsiniam sutrikimui), kai kuriose šalyse ir rūkymo metimui. Taip pat taikomas įvairaus nerimo sutrikimams (panikos priepuoliai, potrauminio streso sutrikimas), bipoliniam sutrikimui, lėtiniam skausmui, poinsultinei reabilitacijai. Tiriami ir kiti pritaikymo būdai – migrenai, spengimui ausyse, Parkinsono ligai bei priklausomybėms gydyti.

Paprastai paaiškinus TMS veikimo metodą: stimuliuojamas kairysis galvos pusrutulis smegenų žievėje vėl sukeliant aktyvumą ir neuroplastiškumą. Standartinis kursas – 30 sesijų. Reikia jas padaryti be didelių tarpų: 6 savaites kasdien, arba galima daryti ir kokį Stanfordo protokolą – 5 dienas po 10 sesijų. Bet klausimas, ar pavyks tiek pakelti. Kiekvienam skirtingai veikia, čia jau tartis su gydytoju, ir bandytis, kiek tos stimuliacijos per dieną pavyks pakelt. Aš darysiu 2 sesijas per dieną 15 dienų. Efektas išlieka bent metus, kai kuriems ir nebeprireikia daugiau.

Įdomu, kad TMS dar vadina onepercenterių brain gymu. Iš tiesų neuro-optimization trendas užsienyje jau matosi, kad high performeriai net ir be diagnozės TMS naudoja “off-label” perdegimo simptomams malšinti, geresniam fokusui, emotional reset.

Po viso kurso būtinai parašysiu, kokie įspūdžiai, ir kokie tikslūs rezultatai. Ir storius su daugiau nuotraukų paliksiu highlight Instagrame.

O tiem, kas irgi gyvenat su depresija, iš ne medicininių rekomendacijų – labai man patinka Neal Brennan (komikas su Dave Chappelle rašęs daugybę metų) ir jo specialai bei podkastas. Daug komunikuoja apie savo depresiją. Karts nuo karto nueinu jo paklausyt, kad mažiau vieniša toj būsenoj būti būtų.

Ir būtinai pasidalinkite su tais, kas žinote, kad turi polinkį į depresiją. Tai sneaky liga, nes kuo stipresnė ji daros, tuo uždaresnis darais pats. Labai sunku ją pamatyt net ir ant artimo žmogaus.

Stay tuned, už poros savaičių sugrįšiu su konkrečiais rezultatais.

Seniai norėjau privatesnės erdvės nei atvira mano Facebook paskyra. Tai tikiuos Substackas tokia erdve ir taps.

Seniai prašėte, kad atsirastų vieta, kur sudėti visi mano tekstai, net ir patys seniausiai. Tai Substackas veiks ir kaip archyvas, nes tikrai ant Facebook sienos rasti senus tekstus — iššūkis. Dauguma jų — man atrodo jau labai išaugti. Bet palikau :) su mintim kad visi augame ir keičiames. Tai ir mano jaunystę gal atleisite, o gal augome kartu.

Ir buvo tokių, kurie sakė, kad noriu skaityti, bet nesėdžiu soc. tinkluose, tai gal galima priminimus, kai parašai? Tai čia galite ir subscribinti. Jau ką pažadu, tai tikrai nespaminsiu.

Substack kol kas pramogai. Kartais parašysiu, bet tikrai ne dažnai. Dėl to jis lieka nemokamas.

Linkėjimas

Ieva

Žinau, kad esu subjektyvi, nes ilgiuosi Honkongo ir kiekvienas filmo kadras buvo pažįstama vieta. Šitas miestas yra viena įdomiausių vietų žemėj istoriškai, antropologiškai, sociologiškai ir visaip kitaip pažiūrėjus. Ir „Expats” jį taip gerai nupaveikslavo, kad atrodo tiksliau nebūtų įmanoma.

„Expats” yra apie išsikrausčiusiųjų gyvenimus.

Skilusius identitetus, kai nebežinai, kur tiksliai yra namai. Nes namai daug kur ir kartu iki galo niekur. Nuostabiausia, kad serialas expatų sąvoką išplečia iš tos mums pirmiausia į galvą ateinančios sąvokos – turtingų baltųjų karjeros nuvestų į egzotiškus miestus. Lulu Wang nagrinėja ir kitų expatų – filipiniečių tarnaičių ir auklių gyvenimus, ir tokius pat skilusius jų identitetus, kai nebežinai, kuri šeima yra tikroji – ar ta, su kuria gyveni kasdien, ar ta, kuri laukia Filipinuose. Filipinietės auklės-tarnaitės yra toks įprastas reiškinys Honkonge, kad net negali to miesto be jų įsivaizduot. And yet, nebuvau niekada jų priskyrus expatų sąvokai.

„Expats” yra apie turtinę nelygybę, kurios negali neminėt kalbant apie Honkongą. Ir kūrėjai nuostabiai pagavo, kad net Honkongo rajonai vadinasi lyg socioekominės klasės pavadinimai – The Peak, The Middle-levels, kol galiausiai nueina iki Mainland, kur jau prasideda Kinija. Tas miestas taip ir išsidėstęs, kad nuo kalvos viršunės vis žemiau einant darosi vis skurdžiau ir vis labiau Kinija, kol galiausiai atsirandi Shenzenyje. Galutinė metro stotelė, bet tu jau visai kitam pasauly.

„Expats” yra apie moterų pasirinkimą turėti ar neturėti vaikų. Apie meilę vaikams. Apie skausmą, kai vaikai labiau myli auklę. Apie skausmą, kai nebegali tęsti mylimos karjeros. Apie spaudimą išlaikyti santuoką, kylantį iš moterų, kurių pačių santuokos buvo viduje sugriuvusios. Apie Honkongo prakeiksmą, kai išyra expatų šeimos, nes baltieji vyrai nueina pas daug dėl vakarietiško paso pasiryžusias padaryti azijietes. Atsimenu, kad expatų bendruomenėse būdavo populiarus terminas – “jam yellow fever”. Suprask, jo pasaulyje jau tik azijietės merginos. Seno vakariečio vyro ir jaunos azijietės vaizdinys ten gana įprastas.

Vis mąstau grįžti aplankyt to miesto. Aplankyt labai jaunos savęs, kuri ten gyveno be jokio adultiško išskaičiavimo, o tiesiog iš nuoširdaus smalsumo patirti pasaulį. Seniai taip nebegyvenu. Turbūt kad savęs ten tokios ir Honkongo, tokio, kokį atsimenu dar jo laisvės laikais, jau neberasiu.

Režisierę Lulu Wang įrašiau į sąrašą kūrėjų, kurių ateities darbus akylai stebėsiu. Ruta pasidalino įdomiu faktu, kad Nicole Kidman dar 2017 pažadėjo promotinti female directors ir kas 18 mėn padaryt bendrą projektą su moterų daromais filmais. Šis mini series irgi jos pastangos rezultatas. Kokia puiki moteris❤️

Vis dažniau ir dažniau pastebiu, kad moterų kurti filmai ir serialai man ypatingai paliečia sielą. Lyg next level emotional depth atrakintų. Gražus kaip pasaka, kartu gilus ir liūdnas kaip gyvenimas. Iš tų kūrinių, kurie per autentiškumą gydo.

Deja, Honkonge šis serialas uždraustas.

Rasite Amazon Prime.

Darėmės pilną išsityrimą su visais priedais kartu su Džiugu. Abu rinkomės minti dviratį, bet galima matuotis ir bėgant, irkluojant ir dar visaip. Nežinantiems - VO2max paprastai parodo, kiek deguonies organizmas gali panaudoti intensyvaus fizinio krūvio metu. Tai yra svarbus rodiklis, kuris padeda įvertinti širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą ir bendrą aerobinį pajėgumą

Suprantamiau sakant, jei tu esi mašina, tai VO2max yra kaip tavo variklio pajėgumas iš esmės. Klausiau gydytojo, ar aš kaip Toyota Corolla, sakė dar ir su silpnoku 1 litro ir 3 cilindrų varikliu 😀 ir tada surašė, ką daryt, kad po pusmečio būčiau bent Toyota Avensis.

VO2max matuojamas mililitrais deguonies per minutę vienam kilogramui kūno svorio (ml/min/kg). Tai nusimetus riebalų masės irgi VO2max automatiškai labai pagerėtų, tai gavau pamąstyt ir apie tai, nes skaičiai rodo, kad 11kg turėčiau būt lengvesnė :D net pati sau tokia griežta nebuvau, kaip šitas sporto gydytojas :D

Mano takeaways:

- Labai patiko, kad visą kūno veikimą tikrina vienu metu. Du ekranai grafikų, kurių pačiam ten be šansų suprasti, juos visą laiką žiūri gydytojas. Matuoja tavo iškvepiamo oro sudėtį, širdies darbą, šalia dar ima iš piršto kraują kas kažkiek laiko (laktato testas), matuoja spaudimą. Ir po to konsultuoja žiūrint visą tą datą, plius išplėstinį kraujo tyrimą (darytą dieną prieš), plius kūno sudėties analizės duomenis. Nu jau ko daugiau norėt.

- Kaukė kvėpuot nei kiek netrukdo. Išvis surprisingly malonus experience, labai viskas patogu, diskomforto jokio. Pats turi tik laikyt greitį (bet daugėja vatų ir darosi vis sunkiau). Parenka kiekvienam protokolą pagal pasirengimą. Tai aš įspėjau, kad mano prastas. O Džiugui pvz davė sunkų, kur iki 375 vatų užkėlė (aš baigiau ant 160😀). Tai žodžiu viskas palaipsniui. Apie 30min mini, kai jau negali, tai negali. Tai čia nėra ko pergyvent, jei ką (aš pergyvenau, kad nugaišus ten būsiu ant to dviračio ir neleis nulipt).

- Gavau labai aiškius slenksčius, t.y. kokiu pulsu turėčiau daryt kokį cardio, kad tikrai būtų nauda. Į kokį pulsą nuėjus nebedega riebalai pvz. Esu gyvenime darius visiškai durnai, galvodama kad labai čia stengiuos. Pagal rodmenis matau, kad nesąmones tada dariau. Tad darantiem kardio treniruotes LABAI svarbu savo slenksčius žinot. Pagrinde dėl to ir atėjau čia.

- Faina turėt atskaitos tašką, tikslinga tyrimą kartoti už pusmečio. Jei aktyviai treniruojies.

- Dar paaiškėjo, kad tolygiai kvėpuot nemoku. Tai vat reikės ir diafragmą pažiūrėt 😀 krc, remontuot ir remontuot, tikrai kaip seną Corollą.

- Surprising fact, kad Oura ring man predictino VO2max - 28, o išsityrus paaiškėjo, kad 29. Tai tikrai labai pataikė Oura. Gydytojas sako, kad turėčiau bent 45 turėt, kad sakytume, kad esu sveika ir longevity ten viską.

- Buvo kas sakė Ieva gi tiek sportuoji, tai kaip žemas VO2max. Tai sportas su svoriais, pilatesas ir špagatai - VO2max nelabai gerina 😀 daug parametrų gyvenime prižiūrėt turi, oj daug. Aš jau šitą naują challengą vis delsiau pradėt, nes žinojau, kad sunkiausias bus man 😀 bet prieš 4 metus ir raumenų trūkumą turėjau, o dabar viskas idealiai. Tai iki 40 gal susitvarkysiu 😀

Dariausi Affidea Vilnius Outlet padalinyje, nes ten visa klinika skirta būtent sporto medicinai. Pasirinkau tą vietą, nes praktiškai 95% jūsų rekomendacijų Instagrame buvo darytis ten. Labai maloniai nustebau aplankius, atrodo, kad po akmeniu gyvenau, kad nežinojau tos vietos. O tada sužinojau, kad ten dabar ir mano myliausias kineziterapeutas Juozas Kupčiūnas dirba 🤍 Visi olimpiečiai, operhouso balerinos ir kiti sporto entuziastai ten lankosi. Tai gerose rankose jaučiausi, kad esu.

Su 10psl grafikų ir rekomendacijų išėjom. Tai dabar aišku, ką ir kaip daryt, belieka daryt, ir po pusmečio kartosim. O juokingiausia, kad paprašau Martynas Stankaitis pafilmuot, o gale tyrimo jis kamerą padėjęs su mumis klausėsi visko ir sakė omg čia life changing informacija :D tai mano didžiausios rekomendacijos sportuojantiems, labai verta investicija į sveikatą.

Pilna lietuvių, tuos pačius veidus iš Lietuvos žurnalų sutiksi ir vietinio ispanų šefo restorane. Lietuviai jau eilę metų kasmet nuperka po beveik 1000 NT vienetų Ispanijoj. Marbella tikrai nėra tokia populiari kaip Alicante ar Tenerifė, nes kainos segmentas vis tik kitas, bet tuo pačiu per tris mėnesius nebuvo dienos, kad nebūčiau lietuvių sutikus (pažįstamų neskaičiuojant 😀).

✈️Mums aktualu, kad turime tiesioginius skrydžius iš Lietuvos (Vilniaus ir Kauno) į Malagos oro uostą, nuo kurio labai lengvai ir greitai pasieki visus Costa del Sol miestelius, 35min iki Marbellos. Gali tiesiog Bolt imt. Tiesioginis skrydis labai svarbu. Savo kailiu išbandžiau, kai nutinka emergency Lietuvoje, tai pasičiupus rankinuką ir Bolt tą pačią dieną jau gali skristi į Vilnių be problemų.

🗓️Kuo Marbella puiki žiemojimui, kad žiemą čia ramu ir gražu, neužgrūsta. Tada, kai mes norim nebūti cepelino sezone Lietuvoje, Marbelloj būna lietuviškas vėlyvas pavasaris. Kai jau darosi gerai Lietuvoj – tada Marbelloj prasideda SEZONAS. Vasaros Marbella man per karšta ir per užsigrūdus – į Costa Del sol pakrantę kasmet atvažiuoja 14 milijonų turistų. Tada pats laikas savo NT išnuomuoti.

🏠Gražiausios vietos būti ir gyventi – Puerto Banus, Golden Mile, Sierra Blanca. Mano draugų pasirinkta ir dėl to ir man artima vieta Puerto Banus (šalia jūros, bet ir šalia civilizacijos, nueinamu atstumu iki visur, kur reikia, 20 min palei jūrą iki Starbucks ryte). Bet šiemet pagyvenau ir daugiau paexplorinau Sierra Blanca, dar vadinama Europos Beverly Hills rajonu, tai būtent toks ir jausmas. Verta vien su mašina pasivažinėti apžiūrėt tuos puikius kalnuose įkurdintus estatus ir tikrai kaip iš filmų atrodančias modernias baltas vilas. Mano galvoje toks ir yra signature Marbella look.

🌎Iš tiesų Marbella yra international hotspot – pilna europiečių: daug skandinavų žiemoja, daug ukrainiečių reziduoja laikinai, daug britų čia leidžia pensiją. Ispanų reik paieškot. Menu pirmiausia atneša angliškai ir net nereikia klaust, kokia kalba ves pilatesą.

⚽Digital nomads pritraukia ir vadinamasis „Beckham Law“: specialus mokestinis režimas, sukurtas pritraukti užsienio talentus į Ispaniją. Pavadinimas prilipo po to, kai Beckham persikėlė į Madrido „Real“ ir pasinaudojo tuo pačiu lengvatiniu apmokestinimu. Pagal šią schemą atvykę profesionalai pajamų mokestį tik nuo Ispanijoje uždirbtų pajamų, o užsienio pajamos neapmokestinamos visai.

⛳Daug golfo aikštynų, daug Michelino restoranų, pilna tarptautinių darželių ir mokyklų, lengvai rasite privačios medicinos paslaugų su anglišku aptarnavimu ir patyrusiais gydytojais iš įvairių šalių. Regionas pritaikytas tarptautinei publikai, niekas net neapsimetinėja istorine Ispanija. Marbella nėra labai andalūziška. Tuo pačiu istorinė andalūziška Ispanija visai šalia už kampo. Galima lankyt ir lankyt puikius senamiesčius Granadoj, Sevilloj, Cadize ir visur aplink.

🌴Nori jūros? Yra. Nori kalnų haikint? Yra Concha. Nori kalnų slidinėt? Šalia Sierra Nevada. Nori kitesurfint? Tarifa už kelių valandų. Viskas yra už valandos ar dviejų. Net jei britiško akcento ar scones pasiilgai Ispanijoj sėdėdamas, tai Gibraltaras čia pat. Kad ir kur būtum – visada matosi arba kalnai, arba jūra, arba abu. Pirmą savaitę atvykus visada iš naujo pratinuos prie to nuolatinio grožio.

🚢Per šalią esantį Algericas uostą keliauja didžiausi srautai kokaino į Europą. Sugriežtėjus uostų tikrinimui Roterdame, srautas persikėlė į Ispanijos pietinę pakrantę. Marbellos žiniose gali paskaityt, kaip tonos kokaino randamos tiesiog prekybcentrio aikštelėj. Bet viskas vyksta tyliai tik tarp tuo užsiimančių gaujų. Paprastiem žmonėm jokių problemų, crime levels žemi, bendras jausmas – saugu ir malonu. Tik truputį visad įdomu :D sporto klube, kurį lankau, priėmimo procese reikia nusiųsti savo Linkedin ir tada dar turėti pokalbį. Vėliau žmonės sakė, kad būtent dėl to, kad klubas save pozicionuoja kaip grynai užsieniečių hotspotą be mafijos :D

🎉Marbellos kaip prabangos kurorto aukso amžius prasidėjo 1950-aisiais, kai Marbella Club Hotel tapo Europos elito hotspotu — čia ilsėjosi Grace Kelly, Brigitte Bardot, Audrey Hepburn. Vėliau šalia įkurtas @puenteromanoresort , pavadintas teritorijoje išlikusio romėnų tilto vardu. Šiandien tai vienas geidžiamiausių adresų Costa del Sol pakrantėje: čia įsikūrę „Nobu“, „Cipriani“, „Gaia“, fainas beach club‘as, teniso akademija, SPA ir visa infrastruktūra, sukurta tarptautinei publikai.

🎾Sportavau ir tikrai tik geriausius atsiliepimus duoti galiu @IO klubui. Klubas įkurtas komplekse, kuriame ir sveiko maisto restoranas/erdvė dirbti (Soul) , ir puikūs padelio kortai (NAC), ir dar puikus grožio salonas Oculto (manikiuras pas Aną, ir kirpėjos šaunios). Čia jau hotspotų hotspotas digital entrepreneurių žiemojančių.

🏡Jei ieškote NT pirkimui, kreipkitės į @viveahorahomes. Sudėlios jums vizitą su daug apžiūrų, padės praeiti visą procesą nuo paskolos gavimo iki notaro. Lietuviškai, su didele patirtimi Ispanijos rinkoje.

🏢Jei turimą turtą norite išnuomoti trumpalaikei nuomai (kad ir tik sezonui) ir niekuom daugiau nesirūpinti, kreipkitės į @domillion_apartments. Taip, kaip sėkmingai jau dešimtmetį valdo butus Vilniaus Senamiestyje, tokį lietuviškos kokybės servisą gausite ir Marbelloj.

Ir mėgstamos vietos: Ground, Cafe Rosas, Dezentral, Hustle n Flow, Cappuccino Marbella, Rachels Eco Love, Restaurante Raices Istan (kalnuose, kiek toliau nuo Marbellos).

Ir tikrai verta pachekinti tokį šefą Dani Garcia – toks vietinis ispanų Kubilius. Paprastas naminis maistas @tragabuchesres , bet yra ir kitų.

💆Jeigu kartais reiktų masažo: į namus atvyksta ir puikiai puikiai masažuoja lietuvė, palieku kontaktą: 645680566

🖥️Puiki bendradarbystės erdvė: @thepoolmarbella

Žiūriu nuotraukas Google photos. Šitas rožinis dangus. Kokio grožio gyvenimo momentas. Ieškau video. Nėra. Kaip tai nėra? Tada atsimenu, kad tą akimirką nepasirodė, kad čia kažkas tokio. Akys buvo pripratusios prie Ispanijos kalnų ir infinity baseinų. Dabar sėdžiu Vilniuj ir galvoju, kaip galėjo man šitas momentas nepasirodyt vertas video prisiminimo? Bet tuo metu nervavaus, kad viloj užstrigę garažo vartai, nervavaus, kad strigo kliento kampanija. Nervavaus, kad mylima draugė leidžia dienas ligoninėj. Nervavaus, kad vėl noriu guminukų, nors reiktų sukūst. Nes visą gyvenimą reikia sukūst. Taip ir praeina gyvenimas pro šoną, kol tu mąstai, kad reik sukūst.

Šiandien išgirdau Chris Williamson ir George Mack pokalbio bits’ą, kuris itin rezonavo. Vyras mylimajai sako, kad ar pameni mūsų auksines dienas Niujorke, kai buvom jauni, su daug laisvės, ilgai miegodavom savaitgaliais ir visą laiką skirdavom tik sau? O žmona jam primena, kad ir tada jis buvo miserable. Ir jam kilo labai graži įžvalga: “In hindsight, you are able to see that fears that captured you at the time were not worth having. But at the time, you have no certainty that those aren’t salient. In retrospect, what you see is how you should have felt. But you didn’t.”

Auksinis laikas niekada nevyksta dabar. Auksinis laikas egzistuoja tik praeityje ir ateityje. Tik prisiminimuose arba svajonėse. Tik Google photos ir vision boarduose. Kur neslegia gyvenimo baimės ir rūpesčiai. Nes tik perspektyvoje mums pavyksta pamatyt, kaip turėjome jaustis tame momente. Be rūpesčių triukšmo. Atrodo, kad tokį magišką rožinį dangų su Concha kalno vaizdu turėjau įamžinti savo galvoje kaip vieną gražesnių momentų gyvenime. O neįamžinau net nuotraukose. Nes ateities rūpesčių nerimas suvalgė mano dabarties momentą. Kaip Hannah Arendt rašė “constantly bound by craving and fear to a future full of uncertainties, we strip each present moment of its calm, its interesting import, which we are unable to enjoy. And so, the future destroys the present”.

Dažniau reiktų sau priminti į dabarties momentus pažiūrėt iš istoriko perpsektyvos. Kaip savo gyvenime uždokumentuosi dabartinį laiką? Gal auksiniu? Gal rožiniu?

Knyga perskaityta metų pradžioje ir padariusi didelę įtaką mano kalendoriui ir mąstymui: Essentialism by Greg McKeown. Padėjo giliai suvokt, kad tikrasis produktyvumas yra išsigryninti savo kelis prioritetus ir VISKAM kitam sakyti NE. Žinoti visada žinojau, bet žinoti ir giliai suvokti yra du skirtingi dalykai. Gilus suvokimas reiškia, kad keiti savo elgesį. Tam ta knyga ir skirta. Perdėlioja galvą.

Mūsų deklaruojami prioritetai vs kalendoriuje matomi prioritetai. Jau kelis metus šia mintim vadovaujuos ir stengiuos, kad būtent kalendoriaus turinys ir demonstruotų mano pasirinktus prioritetus. Look at your calendar for the real priorities of your life.

Šiemet pradėjau planuoti REALISTIŠKAI. T.y. į kalendorių dedu ne tik susitikimus, bet dedu VISKĄ. Reikės nuvykti 15min – įdėta. Reikės plauti galvą tą rytą – įdėta. Sudėtingos užduoties deadlinas, kur rizika, kad gali prisidėti 2h derinimo – įdėta. Reikės pusvalandžio sugalvot, ką rengtis prieš filmavimą – įdėta. Paimsiu sesę iš oro uosto ir būsiu labai pasiilgus norėsiu papliurpt – įdėta. Užtrunku šiek tiek ilgiau, kol sudėlioju savaitę, bet neturiu problemų, kad kažkur pritrunku laiko. Ir nebeoverestimatinu laiko resurso. Baigiasi iliuzija, kad kalendorius guminis.

Sveikatą savo galvoje jau labai giliai įtvirtinau kaip valiutą. Padeda daryt trade-offus. Sveikata yra laikas. Ekstra miego valanda, ekstra treniruote, ekstra veikla nuraminti nervų sistemą. Įskaičiuoju į pliusą. Nesigraužiu, kai leidžiu sau ilsėtis. Dedu tas valandas į sveikatos taupymo sąskaitą. Laiko indėlį. Taip pat vertinu ir naujus projektus – ar reikės tuštinti sveikatos taupymo sąskaitą? Ar vertas šitas naujas projektas? Būna visaip.

Metų apžvalgoj svarbiausia naujų įpročių įdiegimas, ir prastų įpročių išinstaliavimas. Ar visi mano įpročiai papuola į kategoriją upward habits? Ar šiandieninio mano gyvenimo dizaino ekselį pratempus tolyn – situacija gera? Tvirtėju, turtingėju, gilėja mano ryšiai?

2023 nusprendžiau mesti alkoholį, labai lengvai sekės, praėjo metai su 6 taurėm (dėl labai special circumstances išgerta). 2024 metai - 0.

Pavyko valgyti daug daugiau daržovių.

Nepavyko valgyti mažiau saldumynų.

Pavyko jau 3 metus nenutraukiamai sportuoti po 4-5 kartus per savaitę.

Pavyko susidėlioti grafiką pagal SAVE.

Nepavyko uždirbt tiek eurų, kiek planavau.

Nes vietoj darbo vis rinkdavausi pasportuot ir rašyt 😃

bet šiemet pavyko parašyti daug tekstų.

Pavyko leisti laiką su savo artimiausias ir netaškyt savęs po visokius smalltalkinius vakarėlius, skrybėlaičių pristatymus ir pan. Nėra savaime blogai renginiai, bet PRisto gyvenime jų tiek, kad nei vieno ekstra nesinori 😃

Nepavyko daryti daugiau nuotraukų ir video. Sau. Vertė didėja eksponentiškai. Ir still patingiu. Persikelia tikslas iš praeitų metų.

Pavyko susitvarkyti pensijos kaupimą 😃

Nepavyko ne tai kad pabaigt remonto, nepavyko jo net pradėt 😃

Pavyko sakyti ne. Valdyboms, taryboms, naujiems projektams, kurie įdomus tik 80%, renginiam, reklamoms, klientams. Iš ko kyla geras outcomas, visus priimtus įsipareigojimus pavyko atlikti puikiai nei kiek nepakenkiant sveikatai, nervų sistemai. Tausojant save. Labai sunku dar vis tvarkytis su kitų žmonių nusivylimu dėl išgirsto Ne. Dar vis atrodo, kad omg taip nuostabu, kad kviečia, širdy žinoma kad norėčiau prisijungti, daryt, kurt. Bet gyvenimas žaltys limituotas. Ir labai gerai dabar atpažįstu tą tipažą, kuriuo pati buvau – overcommiterius. Bet overcommiteriai krenta tik į dvi kategorijas – arba tie, kurie vis perdega, arba tie, kurie vis paveda. Aš būdavau perdėgėlė. Pasveikau. Ir daug pagarbos turiu kitų žmonių pasakytam Ne.

Longevity temoje šiemet dominavo hormonų tema. Labai giliai susipažinau, pasidariau daug tyrimų, sekiau savo ciklą ir jausenas. Daug atradimų. Atrodo visą tavo gyvenimą iš tiesų reguliuoja hormonai 😃 Verta atskiro posto, sugrįšiu. O pati toliau stebiu, kaip įvairūs tyrimai, ypač DNA, padeda save pažinti. Ir dar geriau prisitaikyti gyvenimo rutinas. 2025 metais ketinu dar labiau nert į behavioral genetics temą (jei kokių gerų skaitinių turit rekomenduot, laukčiau).

Daugiausiai vis tik pridėtinės vertės rutinoms atneša senas geras metodas – išoutsourcinti valios reikalaujančius sprendimus. Šitą žinau taiko ir Alfredas, ir Tim Ferris, ir Brayn Johnson. Leidi sprendimus apie tavo veiksmus priimti tik dar valingai ryto Ievai. O ten, kur jau matai, kad būsi pavargus, pritinginti – įstatai guardrail. Mano atveju tai – sporto treneriai. Tikrai valios pritrūkčiau sportuoti. Bet stovi du prievaizdai, kurie atsakingi už mano sportą. Tai dieną iš dienos matau, kaip sistema veikia. Dažnai tingiu ir ieškau pasiteisinimų, bet nueinu, nes sutarta treniruotė. O tada metų gale žiūriu ir negaliu atsidžiaugt rezultatu.

Statistika sako, kad 91% New Years Resolution neveikia. Tikrai save atsimenu, kai būdavo dideli norai ir planai, bet metų gale apžvelgus – nelabai tom linkmėm pajudėta. Jau kelis metus situacija geresnė. Modern Wisdom Kalėdų podkaste bičai gerai sako: su Naujų metų rezoliucijom, kurios nepavyksta, gaunasi, kad gyveni kaip Šiaurės Korėja (arba aš sakyčiau, kad sovietų sąjunga – kai dideli planai ir idėjos ant popieriaus, bet įgyvendinimas šūdinokas ir gaunas šnipštas). O gyventi reiktų kaip Singapūre – aukšti standartai ir iš tiesų veikianti sistema.

Bring yourself in alignment with a person you want to be. Pridėčiau, kad bring your calendar in alignment with the person you want to be.

Geri rėmai metų apžvalgai padaryti:

https://chriswillx.com/review/

Vienas puikesnių podkastų šiemet, nes abu jie puikūs: Chris Williamson kalbina Jimmy Carr. Daug išminties:

Mano dar vis vienas mylimiausių podkastų šiemet apie meilę. Nesaldžiai:

Visada puikūs gilūs pokalbiai su George Mack:

Metų atradimas: Louise Perry, jos knyga “The Case Against Sexual Revolution” – liberalaus feminizmo kritika. Vaikštau visiem pasakoju, kaip džiaugiuos pagaliau radus savo feminizmą, nes liberalus feminizmas man visad atrodė kreivai sustatytas (nors visa širdim feministė esu, ir pažiūros labiau liberalios nei ne). Iš serijos aš būčiau geriau feminizmą darius 😃 o jei rimtai, tai iš tiesų spėju, kad Louise visiškai pagaus bangą ir šitos temos užsienio naratyve skambės vis garsiau. Galima paklausyt pokalbio su ja:

Mane dar vis kiek intimidatina čia susirinkusios auditorijos kiekis, bet pratinuos. Labai ačiū, kad skaitot 🤍

Visiems gerų refleksijų ir savęs atradimų 2025 metais!

Kaip gali 44% moterų balsuoti už Trumpą, kuris iš principo pasisako prieš moteris? Kuris akivaizdžiai rodo absoliučią nepagarbą? Grab them by the pussy retorika alio? Kaip būdama moteris gali rinktis už jį balsuoti? Atsakymas – paprastai. Taip kaip moterys renkasi būti su abusive vyrais, kaip renkasi būti su smurtautojais, alkoholikais. Tūkstančiai kasdien gyvena su savivertės menkinimu, manipuliacijomis, ir bendra nuostata, kad moteris tik vyro poreikiams tenkinti skirtas objektas. Ir moterys būna tokiuose santykiuose. Nes tik tiek jaučiasi vertos gyvenime. Nes jų toks pasaulis, nes jos turi stiprias traumas iš vaikystės. Toks matyt buvo tėtis, taip turbūt matė vaikystėje, taip matė savo aplinkoj, galiausiai įvykstantys cheminiai procesai ryšyje su tokiu žmogumi primena vaikystės chemiją. Atšiaurumas pažįstamas, savivertės menkinimas – pažįstamas. Ir jos lanko kalėjimuose tuos savo banditus vyrus, užsako jiem fejerverkus prie kalėjimo tvoros per gimtadienį ir visaip kaip toliau myli. Myli, kaip jos supranta meilę – traumuotai. O tie banditai irgi tokie, nes tokie buvo tėčiai. Turbūt buvo smurto, ir fizinio, ir psichologinio, buvo daug nesaugumo, reikėjo surandėti, kad pakeltum realybę. Ir kai jiedu turės vaiką – ir jį tėvas duchins, nes jo tėvas iš jo taip vyrą padarė. Ir taip šis jaunuolis paveldės savo šeimos palikimą – iš kartos į kartą einančią traumą.

Ir sukasi traumos ratas. Įdomu, kad persilieja ir į politiką. Žmonės su neišgydytomis traumomis balsuoja už tokius pat – traumuotus. Gabor Mate kalba apie trauma-infused politics ir labai tiksliai sako: for decades I observe the wounded electing the wounded, the traumatized leading the traumatized and, inexorably, implementing policies that entrench traumatizing social conditions (Sužeistieji renka sužeistuosius, traumuotieji vadovauja traumuotiesiems ir, neišvengiamai, įgyvendina politinius sprendimus, kurie dar labiau įtvirtina traumuojančias socialines sąlygas). Rinkimų biuletenis yra lyg balsuojančiojo veidrodis.

Tyrimai rodo, kad trauminė vaikystės patirtis tiesiogiai veikia suaugusiųjų politines pažiūras. M. Milburn, Massachusettso universiteto psichologijos profesorius, nustatė, kad kuo griežtesnės ir traumatizuojančios auklėjimo priemonės vaikams buvo taikomos ankstyvoje vaikystėje, tuo labiau jie linkę palaikyti autoritarinę ar agresyvią politiką. Žmonės užaugę disfunkcinėse šeimose, kur vaikai patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, kaip taisyklė yra linkę remti mirties bausmę, prieštarauti abortams ir palaikyti karinės jėgos naudojimą. Vienintelės išimtys pastebimos tada, kai žmogus lankė psichoterapiją. Tik pastangos save suprasti, savirefleksija ir self-examination išveda žmones iš šio užburto traumos rato.

Ir šitas traumos-politikos persiliejimas nėra nauja mintis. Psichoterapeutė Alice Miller seniai yra išnagrinėjusi, kaip atšiauri tėvystė ir kentėjimas vaikystėje paruošė žmones nacių autoritarizmui. Kaip ji sakė: „negalėjau surasti nei vieno nacio, kuris neturėjo traumatizuojančios vaikystės.” Absoliutų psichopatizmą demonstruojantis Hitleris ar Goering iš principo tiesiog atkūrė pasaulį tokį, kokį išgyveno savo vaikystėse. Traumuoti ir kentėję vaikai užaugę kuria traumuojantį ir kančios pilną pasaulį. Tamsa kuria tamsa. Skambu kaip iš Game of Thrones, bet iš tiesų visų filmų blogiukai kaip gale paaiškėja – turėjo traumuojančią praeitį.

Man patinka, kaip gerai traumą paaiškina Gabor Mate. Trauma – tai ne tiesiog bloga patirtis, kaip dabar jaunimas tiktokina. Iš graikų kalbos kilęs žodis trauma (τραῦμα) reiškia žaizdą. Psichologinė žaizda veikia panašiai kaip fizinė – jei ji šviežia, prisilietimas sukelia stiprų skausmą. Pavyzdžiui, jei žmogus jaučiasi nereikalingas ar tiki, kad yra nemylimas, praėjus net dešimtmečiams, bet kokia situacija, primenanti tą jausmą, gali vėl atverti skausmą. Neišgijusi žaizda reaguoja skausmu kiekvieną kartą, kai yra „paliečiama“ – tai ir yra vadinama „triggeriu“.

Net ir užgijusios traumos palieka randus, kurie yra kieti, nejautrūs ir neelastingi. Todėl traumuoti žmonės reaguoja ribotai, nuspėjamai ir kartais destruktyviai – lyg vis dar gyventų tame pačiame skausme. Randinis audinys nesivysto sveikai. Traumuoti žmonės neretai „užstringa“ amžiuje, kuriame buvo sužeisti. Kai kas nors sako „nebūk kaip vaikas“, tai reiškia, kad žmogus gali reaguoti taip, lyg vis dar būtų pirmojoje traumos būsenoje. Tai praeities tironija – mes nuolat reaguojame taip, tarsi būtume įstrigę senose žaizdose, iš kurių iki galo neišėjome.

Ir žmonės skirtingai su traumomis tvarkosi. Tobuliausias pavyzdys būtų D. Trump ir jo brolis. Trumpo dukterėčia Mary Trump parašė knygą „Too Much and Never Enough: How My Family Created the World’s Most Dangerous Man“. Pasak jos, Trumpo tėvas Fredas buvo psichopatas, emociškai šaltas ir žiaurus – jis menkindavo savo vaikus, siekdamas juos „užgrūdinti“. Šios traumos atgarsius galima matyti kiekviename Trumpo veiksme ir žodyje – jo noras būti didesniam, stipresniam, galingesniam yra beribis. Jam pasaulis atrodo žiaurus, konkurencinis. Tai pasaulis, kurį jis pažino vaikystėje – ir toks jis yra šiandien.

Mary Trump knygoje teigia, kad Donaldas nuolat siekia įrodyti savo vertę ir galingumą, kadangi vaikystėje jam tai nuolat buvo paneigiama. Jo grandioziniai teiginiai, baimė būti nugalėtam yra tiesioginė vaikystės traumų pasekmė. Įdomu tai, kad šis toks pat vaikystės „paveldas“ suformavo du visiškai skirtingus brolius: Trumpo brolis, neatlaikęs toksiškos aplinkos, mirė nuo alkoholizmo. Skirtingos traumos reakcijos – tačiau abiem atvejais, disfunkcija akivaizdi. Trumpą gyvenimas išmokė būti žiauriu. Jam šis bruožas nebuvo pasirinkimas – tai buvo jo išgyvenimo strategija.

Jo biografijos bendraautoris pažymi, kad Trumpas yra vienintelis žmogus, kurį jis pažįsta, tikintis tuo, kas nėra tiesa, vien todėl, kad to norisi. Realybės neigimas. F. Nyčė sakė, kad žmonės pradeda meluoti sau apie tikrovę tada, kai tikrovė juos labai stipriai žeidžia. Ir kaip Gabor Mate sako, čia yra Trumpo gyvenimo istorija. Trumpas užstrigęs keturmečio vaiko režimuose skaičiuoja, kiek žmonių atėjo į jo inauguraciją, ir susierzina, kai supranta, kad pas Obamą jų buvo daugiau. Tada jis susikuria kitą istoriją – sugalvoja, kad jo renginys buvo didžiausias. Šie išgyvenimo mechanizmai tapo jo asmenybės pamatu.

Tokio tyrimo nebuvo, bet jei patikrintume, ar yra koreliacija tarp smurto vaikystėje ir balsavimo už Trumpą – aš statyčiau, kad būtų stiprus ryšys.

O dabar grįžtant į Lietuvą. Matau žmonių, kurių visas veikimo pagrindas – tamsa. Specialiai seku Bačiulį ir panašius veikėjus. Man kas kartą nustebina iki kokio lygio realybės iškreipimo jie nueina, iki kokio asmeninių patyčių lygio nusileidžia. Jeigu šitiek purvo transliuojama į išorę, tai kiek tamsos pas juos viduje? Ir tada matai, kaip lygiai tokie patys tamsos ir traumų pilni palaikytojai sugūža į komentarus. Ir visi malasi voliojasi tose sielos srutose ir iškreiptose realybėse, palaikydami vieni kitų minties klaidas arba taip pat šlykčiai mėtosi smėliu.

Tie tipiniai interneto komentatoriai, kurie būtinai po visų portalų antraštėm komentuos “kas čia tokia”, “oj pamanykit kokios žvaigždės”,“koncervatoriai nuvare saly”. Įdomu, kad niekad nepamatysi šaunaus sėkmingo sąmoningo žmogaus pilančio srutas, patyčias ir bandančio užgaut kitus. Klausiu savo žmonių aplink, kaip dažnai jie eina šlykščiai pakomentuoti pas kitus žmones? Atsakymas – niekada gyvenime net nesugalvočiau taip elgtis. Užgauti į komentarus ateina žmonės, kurie patys buvo gyvenimo labai užgauti. Jie nebūtinai tai supranta, bet čia jų vienintelis būdas pasijausti geriau – kažką nutempt prie savo blogumo. Pasijusti nors akimirką geriau sumenkinant kitą. Kol rašydavau mažai savo burbulo auditorijai – labai mėgdavau įdėti tekstus ir skaityti mano rato taiklius ir juokingus komentarus. Deja, augant auditorijai – situacija keičiasi ir dabar dažnai net nebenoriu rašyti, nes žinau, kad reiks atlaikyt bangą ant gyvenimo piktų žmonių projekcijų ir trigerių kakofoniją, kas iš tiesų neturės nieko bendro su mano tekstu, bet bus jų gyvenimo traumų išklotinė ant mano sienos.

Ir traumuotų veikėjų Lietuvos politikoje deja pilna. Negali tapti Žemaitaičiu, jei viskas ok buvo tavo gyvenime. Turėjo gerai gyvenimas aplaužyti, kad toks susiformuotum. Ir tada žmonės su panašiais traumuojančiais gyvenimo keliais save atpažįsta į jį žiūrėdami, ir eina balsuot. Aš pažiūriu jo postus – atrodo, kad jis ne rašo juos, bet išloja. Kad toks heitas eitų lūpomis, kiek neapykantos turi turėt prikaupęs viduje? Kad taip pultum Landsbergį ir siūlytum žvakutes prie žmogaus namų uždegt, kas tavo galvoje turi dėtis? Tikrai ne sekmadienio pilatesas ir avokado toastai. Trauma ant traumos pas tą žmogų, vandenynas nesuprocesintų emocijų. Ir dar prezidentui ramų sekmadienį sugadino, negali susikaupt knygos apie konservatorius rašyt, o jau reik skubėt, nes panašu dar geresnė laukia apie naują Vyriausybę. Ir Jakilaičio laidą, kur verkia Žemaitaitis apie savo vaikų patyčias, tai matai, kad neišspręstos problemos iš jo vaikystės ten ašaroja tiesioginiam etery. Kad pačiam kažką traumatizuojančio reikėjo pereit ir tuose šešiamečio režimuose užstrigta.

Gražus savaitgalis, būk su šeima, bet ne – antisemitizmo bangą transliuoji, kaip taip? Kas yra? Kaltint išorės objektą vietoj pažvelgimo į savo vidaus problemas – klasika. Tinka ir rusijos politikai, ir nacių režimui, ir individo lygmeniu daugumai ryškesnių patyčias varančių Seimo narių. Man vis kyla klausimas, kodėl žmonėm taip norisi kontroliuoti kitų gyvenimus? Koks tau skirtumas, kad tos pačios lyties žmonės turės partnerystę? Gyveni savo gyvenimą su gražia šeima, kodėl gaila laimės ir kitiem? Nes gal jauti, kad nelabai pačiam laimė pavyksta? Jei tokia tvirta ta tavo tradicinė šeima, tai iš kur kyla tas poreikis su deglais mieste pasivaikščiot paūbaut apie tai? Jei tokia tvirta ta šeima, tai nu ar gėjai su žydais sugriaus?

Kitų gyvenimus kontroliuoti norisi tiems, kurie mažiausiai kontrolės jaučia savo pačių gyvenimuose. Kam nepavyksta savęs kontroliuoti, tai labai daug patarimų turi, kaip kitiem gyventi, kas galima, kas negalima. Loti ir visus aplink kaltinti labiausiai norisi tiem, pas ką viduje bardakas. Ką kalbam į išorę vienareikšmiškai yra mūsų vidaus atspindis. Kai savęs nekenti, tai nekenti ir visko aplink. Kai su tavim grubiai elgėsi, ir tu grubumą ir patyčias transliuosi. Surandėję nemylėti vaikai. Šiandien šaukia Seimo tribūnose.

Mūsų šalyje susimaišo dvi tamsos. Viena ateina iš rytų, kita iš traumuotų piliečių, prie kurių traumų irgi beje prisidėjo ta pati rytų opresija ne tokioj senoj mūsų istorijoj. Mes turim žmonių, kurie gyvena iš rusijos pinigų ir konstruoja visokius pagaulius destruktyvius naratyvus ir leidžia juos per marginalinius portalus ir televizijas. Ir turim žmones su traumomis, kuriems tie naratyvai ir sukonstruoti. Kurie tuos naratyvus pagauna, nes jiems rezonuoja su jų vidinėm traumom, ir jie dar labiau juos amplifyina. Daug nepagijusių ir surandėjusių žmonių – kaip patogus garsiakalbis antivalstybiškam naratyvui.

Demokratija šluba, kai pusė dalyvių užsisukę tamsos rate. Ir nepadės čia paprastesnė konservatorių komunikacija ar jaunimo pilietiškumą skatinančios kampanijos. Skauduliai giliai ir per kartas su mumis. Sakysit, ir vėl Koncevičiūtė su savo psichoterapija ir savirefleksijos siekiais. Bet kito kelio nėra. O aš kviečiu garsiau transliuot šviesą, nes, žinau, labai patogu užsidaryt į savo burbuliuką ir augint išmyluotus vaikus. Bet mūsų fonas tiek rinkimų metu, tiek šiandien – tamsos ir trauminių balsų uždomintuotas. Kad kartais jau pradeda atrodyt, kad jų dauguma. Surandėjusių nemylėtų vaikų.

Photo credit: Andrew Caballero-Reynolds / AFP / Getty

Aš esu žmogus perskaitęs visą lietuvių kalbos literatūros privalomąją programą, aukščiausiais balais išlaikiau valstybinius egzaminus, paisiau visų kalbos kultūros taisyklių iki negalėjimo. Nekenčiau, bet galvojau – ok, jei tokios taisyklės, let’s go – viską išmoksiu.

Šiandien esu žmogus, kuris turi VLKK ant speed dial. Nes dirbu su tekstais kasdien. Nepraeina diena, kai nepasakau, kad kažkas pataisytų ilgąjį brūkšnį ar lietuviškas kabutes. Šimtais tekstų perleidžiu per rankas. Sakinių ir žodžių subtilybes jaučiu kaip muzikantas natas. Dėl to kalbos klausimai man tokie svarbūs.

***

Labai gerai atsimenu, kai Briuselyje gyvenant ir kasdien operuojant anglų kalba, vieną dieną kylant eskalatorium pajutau, kad kažkas judina mano rankinę. Atsisukau, o ten keli vyrukai atsegę mano tašę jau traukė piniginę. Aš taip išsigandau, kad instinktyviai pradėjau ant jų šaukti. Lietuviškai. Vidury Briuselio, ant rumunų, aš šaukiau lietuviškai. Jie tikrai nieko nesuprato ir pabėgo. O aš taip kvailai jaučiaus. Mąsčiau, kodėl šaukiau lietuviškai. Bet turi pripažint, kad automatu ateina gimtoji kalba. Kai nesąmoningai reaguoji, be racionalaus prisitaikymo prie situacijos. Kaip refleksas. Kaip vidinis balsas. Mano užsienietis draugas sakydavo, kad per miegus kalbu lietuviškai. Mano sąmonės kalba, kalba, į kurią ateinu be pastangos, nesusikaupus, nesąmoningai.

Ir vis tik prie ko vedu. Kad jau dešimtmetį žinau, kad mano (post)gimtoji kalba – ne VLKK apibrėžta lietuvių kalba. Kalbu, jaučiu, galvoju – lietuvingliškai. 20 metų gyvenu pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. Natūralu, kad mano galvoje nebeliko skirties. Natūralu, kad nei viena iš tų kalbų savaime nebėra mano gimtoji. Lietuvingliškai yra mano native. Nes mano pasaulis toks – iš Lietuvos ir pasaulio. Pusė gyvenimo, interesų, prisiminimų, žmonių, profesinių patirčių, knygų, studijų, podkastų, išmoktų konceptų – įvyko ir vyksta angliškai.

Labiausiai atsipalaiduoju, kai visi aplink mane kalba lietuvingliškai. Kai kalbu su angliškai nekalbančiais – įstempiu, nes turiu galvoje papildomą pavarą įjungti, kuri ieškotų lietuviškų vertinių mano minčių srautui arba jį perkonstruotų pagal lietuviškos kalbos galimybes. Operuoju lyg su 99 tabs open. Kai angliškai kalbu – irgi kažkiek įsitempiu, nes kad ir kiek jos besimokytum, kažkur galvoj gyvena ir lietuviška kalbos logika. Taip ir gyvenu, tarp dviejų kalbų, abi jas mokėdama, bet mano vidinė kalba, kuria jaučiu – lietuvingliškai. Ir jau ne vienerius metus stebiu, kaip kalba Vilniaus burbulas. Bipolinis ar net šizofreniškas kalbinis būvis mūsų. Kaip vienas Vilniuje gyvenantis belgas sako: tai kad aš viską suprantu, ką jūs Vilniaus centre sakot. Jus angliškiem žodžiam –as pridedat. Porschas Cayenas lietuviai sako.

VLKK galėtų panagrinėti, kaip mes keistai bet uoliai taikom lietuvių gramatiką angliškiems žodžiams. Lietuvingliškai juk niekur neužrašyta, niekieno nesureguliuota, raw, bet visi vienodai kalbam. Visiem veiksmažodžiams padarom bendratį su priesaga -ti. Scrollinti, swaipinti, trippinti, chillinti, postinti, brainstorminti. Pridedam ir lietuviškus priešdėlius, sangrąžos dalelytę ir dar liepiamosios nuosakos priesagą -k! Užsischedulink meetą, sakom, nusiprintscreenink. Skaičiuojant tiksliai raidėmis, tai 50% žodžio lietuviškai, 50% – angliškai. Ir gaunas lietuvingliškai. Tvarkingi galininkai visur, uolūs tautiečiai. Kažkokiom nerašytom taisyklėm žinom, kada -as, o kada -is pridėti. Funnelis, disclameris, bet podcastas ir frameworkas. Kai kuriuos daiktavardžius kažkodėl imam daugiskaitos formoje ir tada sulietuvinam – reelsas, pavyzdžiui, o ne reelas. Išgirdau merginą sakant, kad appą kuria. Galvoju wtf, „appsą, you mean? Nemokša kokia, nemoka lietuvingliškai”, – judginau lyg kalbininkai Vilniaus burbulą.

Ta lietuvių kraujyje pas mus. VLKK, relax. Neišnyks ta kalba. Kalba – kaip upė – suras patogiausią vagą. Tauta uoliai lietuvina tuos anglicizmus. Jau seniai mes sau patys kuriam, kaip patogu ir logiška, ir naudojam (redaktoriai kaista, kad ne „vartojam” parašiau, oj raganauju).

__________

ANYKŠČIŲ ŠILELĮ KEIČIA SILICON VALLEY

Man labai juokinga, kai žmonės sako, kad kam tau tie angliški žodžiai, lietuvių kalba gi žiauriai turtinga. Va pagalvok, koks unikalus žodis yra „braidyti“ arba „pritūpti“. Nu wow, vat išversk į tą savo anglų. Ir Baranausko Anykščių šilelyje, kiek ten įvairių žodžių, kokia turtinga kalba. Jo turtinga, kai nori samanų šnaresį aprašyti, bet kai nori pasakyt kolegom, kad tuoj conference call`as, kur brainstorminsime su stakeholderiais, tai tas Lietuvos kaimo šviesuolių žodynas nepadeda. Vakar susitikimų kambaryje, vykstant konferenciniam skambučiui, su visais blokų grandinės projekto suinteresuotais asmenimis darėme minčių lietaus pratimą, o poto nusprendėme, kad pažinčių mezgimo vakarėlį ir duzges surengsime viršutiniame pastato aukšte įrengtame bare su labai griežta nuožvalga, – nepasakė niekas niekada. Išversiu jums, kad nuožvalga – tai face control’as anot VLKK.

Mūsų galvose jau seniai Anykščių šilelį pakeitė Silicon Valley. Suprantu, kad Angelei iš Jurbarko taip neatrodo, bet Angelė su jurginais profilio nuotraukoje yra gudri moteris be savirefleksijos. Ji tada aiškina, kaip Lietuvą galima mylėt tik senovinę kalbą puoselėjant. Kad visa lietuvybė ant mūsų lietuviškos kalbos. Pamiršta Angele, kad kalba gyvas dalykas, ir prieš šimtą metų kaip lietuviai kalbėjo – tai nei vienas taip nebekalbam, ir pati Angelė nekalba. Kad jokia kalba neegzistuoja be kitų kalbų įtakų. Ir kad įtakų visokių mūsų kalba matė – ir lenkų, ir rusų, ir žydų, ir what not. Nes kalba atspindi mūsų realybę. Bet Angelei sunku instaliuot naujos realybės updeitus, tai ji burnoja ant jaunimo. Suprantu jus, Angele, aš irgi jau žiūriu, ar naują AI realybę suvirškinsiu, ar jau sakysiu, kad mano laikas viskas buvo normaliau, savo galva galvojom ir tik gyvas moteris vyrai mylėjo. Bet jei nesuvirškinsiu, tai tikiuos užteks savirefleksijos suprast, kad čia aš su pasauliu nespėju, o ne pasaulis blogas.

Kai kas sako, kad kalba praranda savo autentiškumą dėl anglicizmų. Autentiškumą kalba praranda tada, kai norminė jos forma iš esmės skiriasi nuo to, kaip iš tiesų kalbame ir gyvename. Ir miela Angele, šilelio šnarėjimą jau seniai pakeitė klaviatūros barbenimas. Dėl to keičiasi ir kalba. Tai ne pralaimėjimas, o natūrali evoliucija. Buvo laikai, kai visos Europos kalbos buvo persmelktos prancūzų kalbos įtakos. Kalba juk gyvas dalykas. Globalizacija vyko ir vyks. Aš suprantu, kad mes norėjom sovietinę praeitį išsivalyt ir rusicizmus – ir tai padarėm. Bet į laisvą globalų pasaulį išeiti juk norėjome patys – tai mūsų kalba atspindys to, kad mums pavyko.

_______

SINTETINĖ KALBOKAITA

Susvetimėjom su savo kalba, nes gyvenam iliuzijoj, kad tikriausia ir tyriausia kalba buvo Anykščių šilelio Lietuvoj. Kad intelektualai kalba kažkokia senovine normine kalba. O dabar vien tik žargonas, slengas, svetimybės, jaunimas kalbėt nemoka. Jaunimas dabar too busy to translate, making money lietuvaičiai, kelia GDP su savo į lietuvių kalbą neišverčiamais verslais. VZ podkaste klausiau, kaip vedėja kalbino „Hostinger” vadovą. Sako svetainių prieglobos ir susijusių paslaugų verslo atstovas. Say whaaat? Kodėl negali būt hostingas tiesiog? Kam čia išsidirbinėt? Kai sakai svetainių priegloba, tai Angelė iš Jurbarko tikrai nesupranta (svetainių prieglauda, vy?), bet nesupranta ir tie, kurie supranta hostingą.

Nesuprantu, kodėl turim laukt senaties, kol angliškos svetimybės iš nenorminės ir VLKK vadinamo slengo, tampa normine VLKK patvirtinta ir kodifikuota svetimybe. Kiek čia metų turi būt anglicizmui, kad VLKK sakytų – ok, legalizuojam šitą? Gūglinti pavyzdžiui jau yra patvirtintas VLKK norminės kalbos žodis. Su ū ilgąja. Bet jutubinti nepraėjo, fundraisinti – žargonas. Skrolinti – nepraėjo. Sako keičiam į „naršyti”. Naršyti nėra skrolinti, naršyti yra kitas veiksmas. Kartais naršai, kartais skrolini. VLKK nemano, kad reikalinga kalbai svetimybė. Angelei gal nereikalinga, bet Vilniaus burbului reikalinga. Bet Angelės poreikiai mums svarbiau, ji šventesne lietuvių kalba kalba, o lietuvingliškus žodžius prašom toliau į kursyvą.

Aš nenoriu açai uogų vadint kopūstpalmės vaisiumi, kai visas pasaulis tiesiog sako açai. Nenoriu couchsurfingo vadint sofinėjimu, braunio – šokoladainiu, flashmobo – sulėktuvėm, freelancerio – laisvadarbiu, headhunterių – galvų medžiotojais, antivakserių – priešskiepininkais, afirmacijų – įsiteiginiais. Dėl paprasčiausios kalbos ekonomijos žmonės nesakys „grįžtamasis ryšys” vietoj feedbacko, nesakys „ištisinis serialo žiūrėjimas be pertraukos” vietoj bingewatchinti, nesakys „pramogauti atsipalaidavus” vietoj čilinti, nesakys „nukopijuok ir įklijuok” vietoj kopipeistink, nesakys „vertinimo etalonas” vietoj benchmarko, „užsienyje dirbantis profesionalas” vietoj expato, „automobilių stovėjimo aikštelė” vietoj parkingo. Upė teka efektyviausia vaga – kalba irgi. Jei klientui sakyčiau atsiųsti savo ženklodaros knygą, tai skambintų paklaust man, ko aš čia noriu. Ai brandbooko? Tai ką čia nesąmones kalbi. Deep fake VLKK siūlo vadint sintetine vaizdokaita. Ir labai taikliai komentatoriai atšauna, kad VLKK užsiima sintetine kalbokaita.

Aš suprantu, kad pydaraskei reikia normintos versijos (juosmenukė), nes žodis įžeidus. Bet didžioji dalis anglicizmų nėra įžeidūs, jie tiesiog patogūs ir todėl paplitę žodžiai. Senoji karta ir toliau sakys pydaraskė, naujoji sakys – fenipackas. Ir tai atspindi skirtingą šių dviejų kartų realybę. Vieni rytų Europoj užaugo po rusijos letena, kiti – New Nordics. Bet jokia karta nesakys juosmenukė.

Gal jau esat matę žodį „malondaiktis”? Aš klausinėjau žmonių, kas anot jų galėtų būti malondaiktis. Nebuvo žmogaus, kuris nesakytų, kad vibratorius. Nebuvo. „CES technologijų parodoje – malondaikčių bumas”, – rašo Verslo žinios. Šypsotės, ane? Linksma paroda turėjo būt. Kodėl „gadget” turėjo tapt malondaikčiu? Kodėl negalima buvo kažkaip kitaip patrolint? Pavyzdžiui, pavadint „gędžetu” ir įrašyt į sąrašą įsimintinos rašybos žodžių? Ir pats sąrašas pamodernėtų: bąla, šąla, mąžta, ąsa, vąšas, ręsti, gędžetas. Nors kažin, ar kada kas sugebėtų lietuvių brandos egzamine jį pavartot, kai 5 iš 6 galimų temų ir autorių bus apie sakralų ryšį su gamta ir trauminius kaimiečių santykius. Bandau: „Po to, kai slunkius Jonas trobos prieangyje smurtaudavo, Žemaitės veikėja marti tipendavo į girią ieškoti prieglobščio ir susijungimo su gamta, kas jai pavykdo daug lengviau, nei pavyksta šių dienų jaunimui, kuris jungiasi tik su savo gędžetais.“

__________

TIKROSIOS SVETIMYBĖS – VLKK LAB

Situacija tokia, kad daugumos mūsų tikrovė yra pusiau angliška, pusiau lietuviška. Su naujovėmis susipažįstame angliškai ir susigyvename su jomis angliškai. Mansplaininti, microdosinti, coworkingas, biohacking, drag queen, ir tt. Kai VLKK jom vertinį sugalvoja – mes jį kaip svetimkūnį priimam, NES TAIP IR YRA. Ten jų pačių sugalvota ta kalba, kuria niekas nekalba. Jų žodžiai – mums yra vertiniai, svetimybės.

Nes žodžiai su savimi nešiojasi ne žodyne apibrėžtą prasmę. Jie kalboje auga, keičiasi, priklausomai nuo konteksto, kur ir kaip yra vartojami. Žodžiai negyvena vakuume, jie atsineša asociacijas, kurios atgyja mūsų galvoje tuos žodžius išgirdus. Todėl milenialsas man nėra tūkstantinukas, kaip sako VLKK. Nes tūkstantinukas man pirmiausia atrodo, kad yra vienas iš tų vaikų, kurie dalyvavo LRT tūkstantmečio vaikų viktorinoj. Bet ne milenialsas. Nes nėra šalyje naratyvo apie tūkstantantinukus, nėra turinio apie tai, kur ta sąvoka susirinktų asociacijas. O jei ir yra – yra tarp tų, kurie pasauliniam kontekste gyvena, daugiau angliškai nei lietuviškai skaito, ir unapologetically sako ir sakys milenialsas.

Tūkstantinukas yra tuščia ir negyva sąvoką, kurią tu supranti tik dirbtiniu būdu – galvoje sau išversdamas, kad tai yra milenialsas ir tada priskirdamas pastarojo asociacijas. Kai man pasakė atida, aš pirmą kartą nesupratau, apie ką žmogus kalba. Antrą kartą kol atsiminiau vertimą į anglų – buvo jau praėjus tema. Atida man visada bus svetimybė, kurią man reiks išsiverst mintyse į mindfulness. VLKK sako, kad atsisakykim svetimybių kalboje. Bet svetimybės ir yra VLKK sugalvoti žodžiai. Seniai daugelio vartojami ir prigiję anglicizmai yra mažesnė svetimybė nei kalbos normintojų sintetika. Mes išmokom dalykus angliškai, susilietuvinom, o VLKK ateina ir pusgabiai išvertus tikisi, kad paimsim. Kai kas prilimpa, bet jau vien tai, kad šitą tekstą perskaičius – išmokot nulį angliškų žodžių, bet bent 15 naujų niekam negirdėtų VLKK kūdikių, tai geras įrodymas, kad prilimpa prastai.

Apskritai, visus naujų žodžių vertimus ir norminimą atiduočiau Tomas Ramanauskas daryti vienam. Nežinau kito žmogaus, kuris taip talentingai galinėtųsi su anglicizmais ir kai kuriuos mūšius tame kare gracingai laimėtų. Aš netikiu, kad tą karą laimėt galima. Nes anglicizmų banga varo per visą pasaulį kaip Covidas. Įsijungi žinias Italijoj ar Prancūzijoj – same shit, pusę supranti, nes angliškus žodžius vartoja. Ir daugumoj šalių lygiai taip su savo vietinėm VLKK kovoja dalis visuomenės, kita dalis – ant anglicizmų putoja. Jau daug metų egzistuoja daugumos kalbų mišiniai su anglų: franglais, spanglish, chinglish, hebrish ir taip toliau. Lietuvingliškai nėra kažkas unikalaus. Globalizacijos ir kalbų asimiliacijos upė varo nesustabdomai, VLKK užtvankos nepadės.

__________

VLKK NESPĖJA SU VILNIAUS BURBULU?

Tiesa, kad panaikinus didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, niekas baudos neatsiųs už tai, kaip kalbi radijo eteryje ar nuomonės tekste. Bet man labai nepatinka faktas, kad anot VLKK visas Vilniaus burbulas kalba slengu ir nenormine lietuvių kalba. Ir kai vis tik reikia kažką parašyt normine lietuvių kalba, tai jausmas, kad kelnes per galvą dedies. Mes kaip Lietuva turim tokias ambicijas būti pasaulio arenoje dalyvaujančiu žaidėju, taip džiaugiamės savo unicornais ir tarptautinėm sėkmėm, bet negalim pripažint, kad visa šita naujamiestyje dirbančių ir kuriančių žmonių šneka – priimtina. Ne, VLKK sako čia žargonybė, slengas, nekodifikuosim – dėkit į kursyvą. Ir niekam nesvarbu, kad normine kalba jūs tiesiog nebesusišnekat.

Ir tada dar ateina diktatorių kalbininkų būrys, kurie būtinai pasišaipys, kad lietuviškai nemoki, nes sakai panelinė diskusija vietoj podiuminė diskusija. Real story. Man 32 metai ir aš esu panelinių diskusijų moderatorė, bet tik vakar užpulta kalbininkų sužinojau, kad išvis kažkas sako podiuminė diskusija. Bet kalbininkam nesvarbu, kad mes visi sakom panelinė. Šventa VLKK apibrėžta kalba aukščiau mūsų – lingvistinių plebėjų.

Nemanau, kad mano būdas turėtų būti šalies būdas kalbėti. Suprantu kalbos norminimo prasmę. Dievinu kalbininkų ekspertizę suprasti kalbos niuansuotumą ir atspalvius. Bet norminimas ir reguliacija yra spektre. Tarp liudijimo ir teisimo. Norėčiau savo tekstu pakviesti daugiau liudyti, nei teisti. Dokumentuoti, o ne kontroliuoti. Daugiau ir greičiau autentiškos kalbos įleisti į norminės kalbos klubą, SPARČIAU KODIFIKUOTI, o ne pilnus mūsų sakinius vadinti žargonu ir dėti į kursyvą. Mes taip kalbame ne iš tamsos.

Lietuvingliškai dažnausiai kalba ne kažkokie nemokšos, o topinius univerus pabaigę, užsienyje gyvenę ir karjeras darę, didžiulius verslus pastatę žmonės, kuriems pasaulis niekada nesibaigė ties Lietuva ir lietuvišku diskursu. Pas kuriuos namuose stovi lentynos pilnos angliškų knygų, nes jas pirko tada, kai jos išėjo, o ne laukdami negyvo lietuviško vertimo po penkerių metų. Jie įpratę skaityt ne tik 15min, bet skaito ir New York Times ir Spectatorių. Jie žiūri Ricky Gervais, Dave Chappelle ir klauso užsienio podkastus. Važinėja po Art Baselius ir Venecijos bienales. Jie yra pasaulinio diskurso dalyviai, kurie nori naujausias mintis sekti tada, kai dalykai vyksta, o ne kai jau visas pasaulis šneka kitom temom. Norisi spėt su pasauliu, o ne tik pavėluotai atvilnyjančiais atgarsiais gyventi. Ir jie visi myli ir kuria Lietuvą, ir kalba lietuvingliškai.

Jei kodifikuosim ir į kalbą priimsim 500 sulietuvintų anglicizmų – tikrai lietuvių kalba neišnyks, kaip čia verkia internete Angelė ir jos draugės. Tik padarysim mūsų kalbą patogesne visiems jos vartotojams. Labiau user-friendly Vilniaus burbului (šypsausi).

Turbūt jau už dešimtmečio mano šitas tekstas atrodys pasenęs, o mintys savaime suprantamos. Tik šiandien atrodo sunku priimti sparčią kalbos evoliuciją, bet ji laimės prieš visus šilelius ir vėluojančią VLKK. Nes kalba gyva mūsų galvose, o ne VLKK raštuose. Kalba yra mūsų crowdsourcinamas kūrinys, o ne kalbininkų nuosavybė. Kalba kaip upė. Ji ras savo vagą ir niekas jai neiaškins, kaip tekėt. O VLKK tik kaip bebrai darantys užtvankas. Bet upė tekės nepaisant. Visada buvo įtakų. Galim jas tvenkti, bet jos persilies per kraštus. Tai vyskta ir su anglicizmais.

Ramiau reaguokime į lietuvingliškus žodžius mūsų kalboje. Jie yra atspindys mūsų pasaulio. Kad mes – pasaulio dalyviai – ne tik stebėtojai iš provincijos. Būtų labai liūdna, jei būtų tik lietuviškai. Gi taip ir svajojom, kad atrodytų mūsų realybė – lietuvingliškai.

mic drop 😃

Tekstas 15 min.lt

Ir kažkas švelniai švelniai pabarbena į keleivio langą. Aš linkteliu patvirtindama, kad gali atidaryt dureles. Simpatiškas vyras jas atidaro ir visiškai ramiu draugišku balsu sako:

- Sveiki, žinokit man atrodo, kad čia mano mašina.

- Tai kad aš ją ką tik atrakinau per appsą.

-Aš jos nebuvau užrakinęs.

Aš sumišus. Vyro mandagumas ir švelnumas su manim bendraujant lyg būtų dukrą iš mokyklos paėmęs, o ne svetimą mergą savo mašinoj radęs. Išlipu. Dairausi, už 15 metrų stovi kita balta Tesla. Pažiūriu numerį - EA. O man reikia EB. Sakau tam vyrui, tai žinokit ten jūsų Tesla stovi ir moju į EA, o mano šita. Vyras jau pats susvetimėjime su savo mašina, sako, kad jam atrodo, kad jo tikrai šita, kurioje dabar esam. Einam į mašinos galą numerių žiūrėt. Rodau appse jam EB. Ant Teslos - EB. Bet skaičiai kiti. Abu žiūrim į baltą Teslą EA. Kuri gaunasi nei vieno iš mūsų. Stovim absoliučiai paklydę tarp Teslų. Žiūrim dar įdėmiau į appsą abu. Pasirodo už 20 metrų stovi TREČIA balta Tesla toj pačioj trumpoj gatvėj. Patikrinam šitos numerius - kaip appse. Vienu metu ir juokiuos, ir vyro atsiprašinėju, dėkoju, kad taip civilizuotai išsprendė situaciją išvis man streso nesukeldamas. Pasiimu daiktus iš JO mašinos, dar pakalbam, kad vaiką į mokyklą čia veda, aš sakau va čia gyvenu, palinkim geros dienos vienas kitam ir pagaliau atsidalinę Teslas išjudam savais keliais.

BREW merginos padaro man americano su trupučiu žirnių pieno. Bet pienas susitraukia. Merginos naują kavą daro, atsiprašinėja. O aš sakau nei jūs imkit į galvą. Aš šian į svetimą Teslą įlipau ir dar ginčyjaus😀

Bet pagalvoju, kaip man patinka šitam New Nordics burbule gyvent. Kur svetimą žmogų mašinoj radus nepasimeti ir mandagiai išlydi. Tiesa pasakius, nemanau, kad net pati taip švelniai būčiau sureagavus kaip šitas vyras sureagavo. Ir tik dėl jo vidinio saugumo jausmo situaciją išsprendėm kaip juoką, o ne konfliktą. Gera.

Girdžiu vis sako žmonės, kad tuoksimės bažnyčioj. O jūs tikrai tikintys? Sako jie: tai ne tiek kad ten labai tikintys, bet žinai norisi gražios auros, nuotraukų gražių, nu kažkaip. Labai norim savo meilei priesaiką duot atgyvenusioj ir pedofilijos skandalais pagarsėjusioje įstaigoje. Labai svarbu mūsų meilės ir ryšio sutvirtinimui, kad kažkoks random bičas, kurio ypatingumas tėra baigtas kunigo bakalauras ir tai kad mokesčių nemoka valstybei, šabloną perskaitytų su (duok dieve) teisingai ištartais mūsų vardais. Kad paskaitytų seniai realybės neatitinkančius šabloninius įžadus ir dar be skrupulų prie visų svečių moteriai pasakytų, kad ji įsipareigoja būt nuolanki ir gimdyt vaikus.

Dar girdžiu merginas lengvabūdiškai sakant, kad noriu žiedo ir noriu vakarėlio, tai reik vestuvių. Gal nustebsit, bet galima abu šitus atributus ir per gimtadienį savo padaryt. Tikrai nėra čia stipriausios priežastys amžiną priesaiką duot. Dar linksmiau man būna, kai žmonių paklausi, ar pasiruošę amžiną priesaiką duot, sako baik tu, nu tai nesigaus gi – išsiskirsim. Ir tada už savaitės prieš dievą prisiekia varge skausme amžinai mylėt. Paprašėt kunigo, kad priesaiką su žvaigždute prie „amžinai” rašytų? Bet gal ir suprantu, tas kunigas šiaip random bičas, nereik daug už erdvę gražią mokėt, nes niekam nereik jokių mokesčių mokėt, viskas juodais. Oj atsiprašau aukomis. Už kurias poto regionų kunigai visureigius perka (ir Teslas). Bet reikia aukščiau dievo sėdėt gi. Tai pigiai gražių nuotraukų padarėt, močiutės laimingos, kad dievo namuose prisiekėt anūkus gimdyt – gal ir win win. Kas nukentėjo, tai nuoseklumas ir jūsų integrity, bet ar kam nors rūpi šitie dalykai.

O prieš santuoką dar būna jaunavedžių kursai ir kitos bažnytinės procedūros. Oj tikintieji didieji, bėga prieš vestuves komunijas ir visokius ten palaiminimus surinkt, nes iki vestuvių mažiau tikėjo ir nereikėjo. O dabar parašo iš dievo neduos, tai reik bažnyčios tikinčiųjų technikinį praeit, surinkt visus ten sutvirtinimus, apie kuriuos tik prieš santuoką išgirdo. Tarpusavyje būsimi jaunavedžiai dalinasi, kuriose parapijose kunigai lengviausiai praleidžia, kur kursų gali nelankyt, kur komunijai parašiuką už didesnę auką uždės. Oj kiek sakralumo procese. Visai kaip Regitroj.

Ir priklausomai, kaip kokioj parapijoj žinoma, bet kursuose dar papasakos apie moters ir vyro sąjungą, ir kad meilė tik tarp skirtingų lyčių galima. Kad vaikai viso ko tikslas ir pagrindas. Ir nėr ko čia burnot ant bažnyčios, tiesą pasakius. Bažnyčia savo varo trajektoriją per amžius ir jos produktas pagal ideologiją sustatytas. Taip sakant nieko iš tos institucijos kito tikėtis negali. Viskas ten nuoseklu pagal jų liniją. Man tik keista, kai tie patys žmonės už liberalus balsavo dvejus rinkimus iš eilės, o tada vis tiek bažnyčią naudoja kaip vestuvių venue.

Poros ima paskolas vestuvių vakarėliams. Labai juokingų atvejų žinau, kai santuoka baigės, bet paskolą abu dar vis moka. Vyras ir žmona tik prieš dievą matai pažadėta, o bendraskoliai Big Banke bus amžinai, nes BANKUI pažadėjo. Statistika tokia, kad bendraskoliai yra daug stabilesnis ryšys už sutuoktinius. Toks gyvenimas. Bet bankuose niekas ceremonijų nedaro. Nuo dievo pasislėpsi, nuo Swedbanko nelabai. Dievui gali biškį ir susukčiaut – santuoką jau po sekso padaryt. Antstolių neatsiųs. Swedbankui sutarties punktų nesilaikyt, deja, nesigaus.

Tie Santuokų rūmai tokio baisumo, kad norėčiau palinkėti jauniesiems nebent – kad netaptų jūsų santuoka niekad tokia baisi kaip šitas pastatas su ta sovietmečio ir konvejerio atmosfera. Kai pagalvoji, Santuokų rūmai kaip kokia prastai įrengta kazinkė. Vieni po kitų ateina statymus daryt. Mažiau nei pusei pasiseks. House always wins.

Ir šoks jaunieji šokį. Jaunasis tikrai nenorės, bet nu ko dėl žmonos pradžioj nepadarysi. Nesvarbu, kad nei ten šokiai buvo svarbu gyvenime, nei kažkaip susiję su jų talentais ar gyvenimo būdu, šoks nes VISI šoka. Kaip buratinai ten sukiosis, pakels, nukels ten tą jaunąją. Truputį pacringins visi, bet visi išgėrę, tai kaip ir normaliai. Britų mokslininkai darė tyrimą, kad poros, kurios juokingai šoka per savo vestuves – 80% didesnė tikimybė, kad išsiskirs. Juokauju. Nebuvo tokio tyrimo. Bet jei būtų – aš statyčiau, kad koreliacija būtų.

Opcijos, kad gali pavyzdžiui nešokt, jei čia nėra tavo mėgstama veikla, ir sugalvot ir kažką pagal savo gyvenimą ir prasmingas veiklas, talentus ir hobius – nėra. Opcijos, kad gali apie savo ryšį ir meilę pats pareflektuoti ir judviem svarbius ir prasmingus įžadus pasirašyt – nėra. Kam daryt autentiškai? Gi nėra čia kažkas apie tikrumą, ryšį ir intymumą. Kam overthinkit, gi nėra svarbiausias gyvenimo sprendimas, kam visą gyvenimo laiką skirsi. Underthinkinkim!

Biblijos nevartę, bažnyčią kaip venue naudoja, o tada akis varto apie tikėjimą kalbėdami klišes. Ir dievu biškį tikiu, ir horoskopais, ir būrėja. Čia taro kortom pasibūrėm su merginom, čia į šventines mišias nuėjau. Ir feministe biškį esu, ir į gėjų paradus nueinu, bet ir homofobų vyrų dominuojamoj institucijoj susituokt noriu. Ir nesąmones, kuriom netikiu, prisiekt ketinu, bet labai skliautai bažnyčios gražiai dera su veliumu. Instagrame gražiai atrodys. Visi tikėjimai telpa mano širdy, nesuku galvos. Nes jeigu pasukčiau, tai pamatyčiau, kokia betvarkėlė galvoj. Kaip bardačioke.

Sesė man kada čia sako, o ir ta su kurvų kryželiu. Jezus marija galvoju, kas čia yra tas kurvų kryželis? Sako nu taip liaudyje vadinamas, nes pusė eskortu dirbančių mergų vaikšto kryželius iš deimantų pasikabinusios. Gal nuo piktų dvasių apsisaugot nori. Gal nuo senų dėdžių kreivų norų. Nežinau. Nesmerkčiau dėl darbo pobūdžio, bet atsiprašau, kur integrity? Kryželis ant kaklo, nors ekonominė veika tikrai ne pagal 10 dievo įsakymų. Ką nėr kitokių ornamentų iš tų deimantų? Gal turkiška akis nuo nužiūrėjimo geriau veiktų?

Ir jei iš tiesų tikit, jei tikrai bažnyčia ir jos mokymas jūsų gyvenime labai svarbūs, bendruomenė jūsų apie ten - tai ir let it be, ten ir turėtų būti jūsų vestuvės. Vienareikšmiškai. Bet jei paskutinį kartą bažnyčioj buvot per dieduko šermenis, o nekaltybę jau spėjot prarast su šešiais partneriais iki vestuvių – na ar tikrai, Vilniaus hipsteriai ir hiparikai, vestuves turėtumėt daryt bažnyčioj? Ar tikrai geriausias būdas tokioj veidmainystėje įtvirtint svarbiausią gyvenimo santykį?

Mano storius pažiūri kažkur 8k žmonių, ir tarp jų Vyriausybė, pusė Seimo ir bent pusė Lietuvos TOP 500 turtingiausių. Ir aš va tokiai auditorijai unapologetically 9 mėnesius transliavau savo špagato kelionę 😀😀😀😀

Po kažkur 140 tempimo treniruočių turim rezultatą. Ir jis kai pagalvoji, nėra per daug svarbus, jei galvoji, kad čia tiesiog gerai ištempti panos hamstringai.

Bet man šitas procesas buvo esminis pokytis mano pačios suvokime apie pažadų sau laikymąsi. Aš visada šventai laikiausi pažadų kitiems. Overcomittindavau, tada reikdavo iš kažkur nubraukti - ir nubraukdavau iš pažadų sau sąrašėlio. Ir tiek daug dalykų pasileisdavo. Ir užsisuka visas ratas. Tada pradedi pats savęs negerbt. Kaip negerbtum kito žmogaus, kuris tau pažadų nesilaikė.

Ir čia toks esminis savigarbos pillar. Aš vis skaitydavau apie tai, bet kažkaip ilgai neinternalizavau. Kol galiausiai susikaupiau ir sąmoningai šitą pokytį nusprendžiau padaryti. Ir špagato projektą paėmiau kaip pilot project. Ir šimtas kitų dalykų gyvenime dabar dėliojasi kitaip. Dėliojasi aplink mano pažadus sau pirmiausia.

Taip pat, reikėjo priimti faktą, kad gyvenime dažnai išsikeliam viens kitam prieštaraujančius tikslus. Pavyzdžiui turėt greit augantį verslą ir būt labai longevity focused ir pailsėjus. Turėt max social life ir būt labai sportišku. Padaryt špagatą ir tuo pačiu nuolatinai kačialint kojas ir užpakalį (ir po treniruotės vėl nuo nulio pradėt temptis). Kai nesudėlioji, kuris tikslas yra number 1, tai niekame ir nesigauna būt number 1.

Galėjau padaryt tą špagatą per kelis mėnesius, bet nenorėjau mest weight training, nes kaip ir irgi tikslas, kuriam esu committinus. Gerai suvokdama, kad turiu du viens kitam patrukdančius tikslus - supratau, kad bus long game mano raumenims adaptuotis.

Du kartus buvau totaliai pertempus raumenis, nes labai norėjau JAU DABAR padaryt. Ir teko daryt 2 sav pertraukas, nes negalėdavau išvis nieko. Kaip ir visada gyvenime. Galvoji biški paakseleruosi ir gausis. Bet dažniausiai gyvenime žaidžiam long game. Balance and consistency. Kitaip burnout.

Good thing, kad taip ilgai laikiausi tempimo rutinos, kad visai kitaip dabar jaučiu savo raumenyną. Visada jaučiu, kur įtempta, kur kūnas nori tempimo, turiu absoliučiai sau išdirbtą ir veikiantį protokolą. Įgijau bendrą kūno lankstumą. Įdomiai kūnas apskaičiuoja savo galimybes. Pvz kai reikia pasilenkti - nebelenkiu kojų 😀 galiu tiesiog pasilenkti tiesiomis ir atrodo oh hey kaip tu žinai, kad dabar taip galime?

Didesnis pokytis pasijuto, kai dariau viską tiksliai pagal Hubermano susakytą protokolą - tempti apie 30s (ilgiau neefektyvu), kartoti tempimą 3-4 kartus, relax into stretch, o ne skausme tempti, kvėpuoti. Kartoti bent 5 kartus savaitėje, esmė nuoseklumas ir geriau dažniau po mažiau, o ne viena ilga sesija per savaitę. Kaip ir su daug kuo gyvenime. Man game changeris buvo volas. Labai labai gerai išvoluot kojas reikia ir pasikeičia galimybės.

Ir kaip su visais tikslais gyvenime. Turi įsivertint, kad vieną tikslą iškėlus į prioritetus - nukenčia kiti. Tai špagatą irgi padariau pilvo preso treniruočių ir visokių renginių bei vakarienių sąskaita. Ir iliuzijų, kad dabar nuolat špagatą padaryt galėsiu - neturiu. Velniškai daug laiko reikalauja. Dabar grįžtam prie pilvo preso. Taip ir balansuojam tam gyvenime.

Tapinas turi 260 000 followerių. Dažnai yra įtakingesnis už bet kurį media portalą. Suprantu, kad čia jo nuopelnas, dešimtmetį auginta auditorija, šimtas gerų projektų, šimtas gerų iniciatyvų. Jei būtų 500 turtingiausių socialiniu kapitalu reitingas, tai Tapinas Lietuvoje tikrai būtų pirmas. Antras būtų turbūt Jakilaitis. Ir aš labai džiaugiuos, kad šitie žmonės yra, ir daro daug gerų dalykų, ir užkamšo skyles valstybėje, kurių kartais politikai ir mes visi nepaliečiam. Žodžiu, pilietinė visuomenė netektų veido, jei nebūtų šitų žmonių, ir aš forever grateful jiems už tai.

Bet kas nutinka, kai jų įtaka tokio dydžio, kad kartais jau norisi jiems atsvaros? Man taip dažnai norisi sakyti nu, Tapinai, blem nu ar šitas tavo veiksmas valstybiškas? Nu ar reikia čia taip daryt? Ar šitie veiksmai dar stiprina pilietinę visuomenę, ar jau griauna ir taip menką pasitikėjimą valstybės institucijomis? Ar reikia būtinai tautai dar pilt benzino į negatyvumo laužą? Pūst amžinai tą kritikos dūdelę? Ar darai dėl valstybės intereso ar tiesiog vis alkanas populiarumo esi?

Toliau kalbant, ar pilietiška leakinti informaciją apie besitraukiantį ministrą? Turbūt informacija gauta su pasitikėjimo kreditu, o gal netyčia. Gal būtų išmintinga palaukt, kol institucijos ir išrinkti pareigūnai iškomunikuos? Ar galima buvo patylėt solidariai ar būtinai reikėjo bybiais pasimatuot ir prieš visus pasirodyt, kad tarp pirmų žmonių info gavai? Edmundai, mes žinom, kad tu kietas ir gabus, žinom, kad daug žinai info, gerbiam tave. Kai nepiknaudžiauji savo galia, o ją naudoji bendriem teisingiem valstybės tikslam, o ne kiršinimui lygioj vietoj. Ne savo žmonos darboviečių klausimam.

Tada kitas šaunuolis ateina ir užtrypia, partiją glušiais išvadina. Už ką? Nes Premjerė matydama Vyriausybės darbą nori padaryt pokyčius geresniam rezultatui ir keičia ministrą? Tai dabar reikia už absoliučiai normalų procesą kalt prie sienos? Ar su žvake stovėjo Tapinas, kad visažiniškai glušais vadint dėl sprendimo? Būna pasaulyje keičiami vadovai. Ir versle, ir politikoj. Komunikacija turbūt dar buvo procese, nu gi negali Premjerė per valanadą po EJ posto reaguot. Ne vien Facebooke sėdi. Nu ar reikalingas šitas skandalas, kuris tapo krize tik dėl EJ posto? Kai visa šalis ir taip įsitempus dėl nacionalinio saugumo? Gal galima leist Vyriausybei dirbt savo darbą ir duot valandų institucijom pasikalbėt pagal protokolą ir tada iškomunikuot? Palaukt Premjerės argumentų? Nebūtų tokio skandalo, jei vyrai skubotai nekomentuotų. Gal reikėtų valdyti kiek tuos testosterono antplūdžius?

Aš pastebiu, kad žmonės, kurie šiaip mažai su politika susidūrę ir šiaip gal jaučia, kad trūksta išmanymo, bet pristato Tapino poziciją visad kaip vieną ir neginčijamą. Kad nu maždaug Tapinas pasakė, tai tu čia jau dabar ką nori sakyk. TAPINAS pasakė taip. Man visad norisi primint, kad ir Tapinas žmogus. Ir jis neturi pareigos visada būt teisus, neturi pareigos už mus visus pagalvot. Savo galvom pagalvot reikia. Aš suprantu, kad gyvenimas užimtas, visi darom savo dalykus, dėmesys limituotas resursas. Savo nuomonę daugeliu klausimu žmonės išoutsourcina. Pasitiki autoritetais toje srityje. Ir Tapinas su Jakilaičiu dažnai mums yra viešojo gyvenimo ir politikos autoritetai. Tapinas daugumai pristato, ką galvoti politiniais ir valstybės valdymo klausimais. Dauguma žmonių nepersvarstys, ar Tapinas gerai pasakė, ar viską apsvarstė ir įsigilino, ar tikrai taip juoda balta, ar tikrai ten fokusas dabar turėtų būt. Dauguma žmonių tiesiog paims Tapino pasisakymą kaip jau už juos padarytą suformuluotą produktą, paskaitys postuką po darbo ir poto tą nuomonę nerangiai atkartos per kokį giminės balių. Tapino bandos efektas toks. Perims jo nuomonę nekvestionavę. Ir in most cases - aš labai tuo džiaugiuos, nes Tapinas yra šaunus žmogus su teisingom vertybėm. Bet ne visada.

Pati pasimoviau su ta čiuožimo federacija. Pamačiau tą patį merginos postą tik tik įkeltą, paskaičiau, galvoju hm negerai, bet nu galvoju nesu visiškai įsigilinus, nieko nepažįstu - reiktų pasidomėt situacija prieš dalinantis. Meanwhile Tapinas iškart išstojo, iškart suframino gerai. Aš pati viską palaikinau, su Tapino banda nuvariau. Vakar draugas dirbęs renginyje sako nu žinok Ieva labai internetas neteisingai tą situaciją matė. Ir ką galvoju, eit dabar laikus man nuo Tapino postų nusirinkt? O tada galvoju, o ko aš tikėjaus? Tikėjaus, kad Tapinas per 15min išsamų research padarė ir abi puses apklausęs mum pristatė?

Arba kai Jakilaitis užpuolė Belickaitę. Užteko arogancijos chebrai spręst reikalus ir degint aukas internete. TAPINO TEISMAS įvyko. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išvadų niekas jau nei skaitė nei atsimena. Nelaukėm, ką valstybės institucijos nuspręs. Nežinom net, kad nusprendė, jog interesų konflikto ten nebuvo. Nuteisėm Facebook teisme, išvadas pasidarėm. Sėdėjom su draugais ir aptarinėjom, kaip baisu, kad egzistuoja Tapino teismas va toks va, degina žmogų, ir degina tiesos neieškodamas, tiesiog puolimu. Bet kuris iš mūsų galim būt kitas taikinys. Buvo turbūt tas kritinis momentas, kada visi pradėjom kalbėt, kad keista situacija, kai turim tokį įtakingą žmogų, ir nėra jam atsvaros. Ir tais atvejais, kai jis neteisus - tiesiog turėsim gyvent su ta neteisybe.

Tapino teisme buvo nuteista ir sudeginta ministrė Šiugždinienė. Oj kaip degino. O ar kas nors poto pasidomėjo, kokios buvo mūsų institucijų išvados? Prokuroro sprendimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nebuvo jam pagrindo. Bet dabar jau turim sudegintą politikę, kurią tiesiog paaukojom ant Tapino teismo aukuro. O ką jau mūsų institucijos sako - vienodai, mes Facebooke valdom valstybę dabar.

Ir Jakilaitis, ir Tapinas abu paėmė tokią patogią rolę, kai intensyviai dalyvauji valstybės politikoj, bet netiesiogiai ir be atsakomybės. Kai gali patogiai kritikuot, bet nereikia toje visoje valstybės valdymo kompleksijoje dalyvauti ir bandyti kurti ir stumti to politinio vežimo. Kritiko pozicijoj lengviau, amžinai ieškot silpnybių kitų darbe - neišsemiamas įkvėpimas teisuoliškumui. Ir kas nors dar pasako, kad Tapinas ir Jakilaitis žurnalistai juk. Kažkada buvo žurnalistais. Bet jau seniai yra politikai be mandatų. Ir bent dešimtmetį mano aplinkoj visi kelia hipotezes, kada Tapinas ar Jakilaitis eis į prezidentus. Aš visada sakiau, kad niekada, ir nesvaikit, nes nueit į politiko poziciją reikštų ir save pastatyt į pažeidžiamą poziciją. Iš kritikuotojų į kritikuojamus. Sunkesnis darbas. Ne tiek pasitenkinimo ir dopamino.

Jie abu yra išskirtinai talentingi vyrai. Ir abu yra padarę nuostabių ir labai reikalingų dalykų. Bet vis dažniau mane aplanko mintis, kad savo galią jie naudoja nepamatuotai. Ir man vis norisi paklaust, na kiek dar jūs bandysit mum įrodyt, kad jūs krūti? Mes gi žinom. Bet labiau mum patinkat, kai elgiates solidariai ir pamatuotai, pamąstydami apie savo įtaką ir kaip geriausiai ją galėtumėt nukreipt vardan valstybės intereso. O ne šiaip bybiais mataruot kur papuola, kur užeina, kaip ego padiktuoja, kaip žmonos reikalai susiklosto.

Aš pasakiau šiuos dalykus garsiai tik tam, kad bent kažkiek būtų atsvaros diskurse. Kad įgarsinčiau jau seniai daug mąstančių žmonių kankinančias mintis. Kad šventus mūsų Facebooko teisėjus irgi kažkas pakritikuotų. Dėl balanso. Būkit valstybiški, o ne bybiais matuokitės. Jeigu labai norisi valstybę valdyti - tai eikit į aktyvią politiką, o ne Facebooke valstybę valdykit. Įsikiškit, kai tikrai valstybės interesas pavojuj, o ne kai šiaip progą dopamino iš laikų ir dėmesio susigaudyt. Jūs savo rankose turit galingus prožektorius į valstybės sceną. Labai svarbu į ką juos nukreipiate. Tuos prožektorius nukreipę galite gauti mūsų visų dėmesį ten, kur labiausiai norite. Tai nukreipkite ten, kur jo labiausiai reikia iš tiesų. Būkite atsakingi su savo galia, prašau jūsų kaip Lietuvos pilietė.

Dabar dariausi visą paketą tyrimų - itin išsamų kraujo ištyrimą, genetinį (DNR polimorfizmai) tyrimą ir epigenetinį tyrimą. Po kiekvieno tyrimo buvo jo aptarimas su gydytoju arba genetiku. Dar pildžiau klausimyną apie savo rutiną ir tada pagal visus surinktus duomenis buvo sudėliotas personalizuotas protokolas.

Genetinis tyrimas turbūt buvo įdomiausias patyrimas man visame pakete. Genetinį tyrimą gyvenime užtenka pasidaryti vieną kartą, nes genai nesikeičia. Aš viliojausi ir anksčiau visokiais ten 23andMe, bet man jie pasirodė truputį per pramoginio pobūdžio. Nu iš serijos kokio skonio ledus mėgsti - ot labai naudinga info. O mano darytas DNA testas parodė visokių iš tiesų vertingų įžvalgų.

Pvz. turiu gerą regėjimą ir niekad neinu pas akių gydytojus, o tyrimas rodo, kad turiu labai aukštą kataraktos riziką, ir reiktų akis labai prižiūrėti ir tikrinti. Ilgai maniau, kad turiu prastą raumenų atsistatymą, nes labai po treniruočių skauda raumenis. Pasirodo raumenų atsistatymas labai geras, tik genetiškai turiu didelį raumenų skausmą, bet tai nesignalizuoja apie blogą jų būklę, kaip kad aš maniau.

Testas parodė, kad turiu laktozės ir gliuteno netoleravimą. Dėl laktozės jau seniai žinau ir vengiu, bet gliutenas buvo nauja. Dabar pradėjau bandymus atsisakant ir gliuteno (nu itin sunku abiejų šitų vengti) - ir tikrai labai pagražėja oda. Laikytis sunku, bet bent jau aiškiai žinau priežastį ir pasekmes. Su genetiniu testu nepasiginčysi.

Dar genų testas parodė, kad turiu prastą Vitamino D ir Omegų pasisavinimą (vadinas didesnėmis dozėm vartoti turėčiau), bet organizmas puikiai įsisavina ir gauna daug vertės iš Vitamino C ir arginino. Testas pažiūri visą profilį medžiagų ir tada jau specialistas įvertina tiksliai, kokie maisto papildai tau būtini ir kokiom dozėm. Sudėjau instagrame visus storius į highlightą, jei norėtumėt detaliau pažiūrėt, kokie ten dar tikrinami parametrai buvo.

Pirmą dieną gavus genų testo rezultatus buvau gerokai nuliūdus. Užplūdo toks keistas jausmas, lyg giliai tą savo genų determinizmą suvoktum, ir kad kai kurių dalykų nepakeisi. Pvz fakto kad turi jautrią nervų sistemą ar silpnus kaulus. Bet jau po poros dienų susigulėjo mintys ir galvoju nu gal kvailoka čia graužtis, ir gal tiesiog pakoreguokime gyvenimo dizainą pagal tai, ką turime. Ir dar turbūt reiktų būti dėkinga, kad šitą informaciją turiu šiandien ir galiu ją panaudoti gyvenimo būdui koreguoti kol ne per vėlu. Įdomu, jei būčiau mačius testo data, kai man buvo 18 metų, kaip būtų pasikeitę gyvenimo sprendimai. Bet čia atskira tema.

Paskutinis buvo epigenetinis tyrimas. Jis rodo aplinkos ir gyvenimo būdo poveikį per laiką. Epigenetinio testo duomenimis mano biologinis amžius 32 metai (pase man 31). Tai principe nėra blogas rezultatas, bet tikrai galėtų būt geresnis. Bet daug metų gyvenau išvis savęs netausodama, realiai iki pat 27-28 metų. Dabar gyvenu stipriai geresnę rutiną, tai po pusmečio pakartojus epigenetinį testą matysis, kaip dėviuos gyvendama taip, kaip dabar gyvenu. Dabar per 12 kalendorinių mėnesių pasenstu 12 mėnesių ir 7 savaites biologiškai. Regos ir klausos funkcijų amžius - 29 ir 27. Smegenų - 35. Pykau Vaidui sakau wtf, aš nebuvau nustojus mokytis, kaip čia tos smegenys taip, sako stresas stresas stresas.

Žiūrėdamas į visą šitą info plius mano užpildytą klausimyną tada Vaidas su Telomera spacialistais (šeimos gydytoja, farmacininku, dietologu) sudėliojo protokolą.

Su Vaidu jau ne vieni metai konsultuojuos, tikrai yra vienas lyderiaujančių specialistų longevity srityje Lietuvoje. Dėl to, kad yra dar ir mokslininkas, ir skaito viską, kas tik pasirodo naujo longevity atradimuose.

Yra ir dar labiau hardcoriniai testai - su onkologinių ligų rizikom ir pan. Realiai tiesiog appse matysi nuo ko mirsi. Vaidas perspėjo, kad reikia psichologiškai pasiruošt. Tai ruošiuos. Sudėtingas pratimas, bet galima stipriai suvaldyti rizikas.

Vienas iš longevity trendo ašių yra reguliarus tikrinimasis ir personalizacija. Man itin palengvino, o vietomis ir nujaustus niuansus užtvirtino šitie tyrimai, ir iš esmės padėjo susidėliot MANO organizmui tinkamesnį protokolą. Ir džiaugiuos, kad per jau patikrintus žmones Lietuvoje tą pavyko padaryti. Ir kad ir kaip man miela, kad manim pasitikit ir klausiat, bet aš labai nemėgstu komentuoti klausimų, kur aš nesu specialistė, tad siūlau klausimus tiesiai paadresuot Vaidui į info@telomera.lt. Čia ir pridėtinė vertė, kad su specialistu viską darai, ir viskas paaiškinta, kur kritiškai vertint duomenis, kur tikrai fokusuotis.

Tyrimai buvo daromi iš kraujo ir iš seilių, įdedu screenshotų, o daugiau visko sudėta Instagramo highlightuose. Tikiuos bus naudinga!

Atėjom su draugėm į Bokšto SPA, ir visos trys apsidairiusios sakom: „Blemba, taip gerai, kaip ne Lietuvoj čia“. Ir aš pagalvojau, koks pasenęs šitas posakis. Jis jau savaime kvailas, nes būnant Lietuvoj mes sakom „wow, kaip ne Lietuvoj!“. Nes savo smegeninėj nešiojamės tą skurdžios Rytų Europos Lietuvą, kur nieko nebuvo – tik pilkuma, skurdas ir bulvės.

Rytų Europos Lietuvos naratyvas bus tas mūsų kartą apibrėžiantis ir naują kartą užknisantis dalykas. Mūsų „Vaikų pasaulis“ bus Gedo prospekto „Zara“, išsiduosime sakydami, kad sustosim Statoile, turėdami omeny Circle K. Ir mes su savo skurdo paveldu jiem atrodysim tokie keisti. Oj, vaikeli, mano laikais, tai kad tėvai išleistų į Londoną mokytis, turėjo su sena „Škoda“ važinėt, ir kas mėnesį skaudžiai litus į svarus keisti, tada atrodė, neįmanomom sumom. Aš iš tos kartos, kur prieš einant į restoraną tėtis liepdavo mašinoj atsigert, kad atėjus gėrimų nepirktume.

Aš dar atsimenu, kaip Snickers’ą retai nupirkdavo vaikystėj ir kad suvalgydavom su tėvais per pusę. Kai pramoga būdavo kioske pirkt tuos saldainius su piratu arba jūreiviu, kurie dabar parduotuvėse apatinėje lentynoj už kuklius 60 euro centų guli nostalgiškai. Ir vaikystėj šventė buvo didžiausia nueit į „Pizza Jazz“, kur šiaudeliai buvo su flamingu. Aš dar atsimenu, kai „Ted Baker“ atrodė prabangus prekės ženklas, o gvakamolė buvo kažkoks egzotinis patiekalas, kurio paragavau tik į Londoną atsikrausčius dvidešimt trejų.

Ir lėktuvu pirmą kartą aš skridau, kai man buvo 12 metų. Ne 18 mėnesių, kaip dabar yra standartinio New Nordics vaiko pirmas skrydis. New Nordics lietuviukas iki 12 metų jau būna kokias 23 šalis aplankęs. O Rytų Europos lietuviai pusę Europos iškeliavom autobusinėm ekskursijom su 17 lankytinų objektų kasdien, kad už kiekvieną litą kuo daugiau visko būtum pamatęs, nors ir grįždavai po tokių atostogų dar labiau išsekęs. Bet sielą maitino Europos vaizdai.

Rytų Europos lietuviai pripratę tą gėdą nešiotis, kai būdavom visų Europos Sąjungos statistikos lentelių apačioje. Visada tokie prie galo, nepavejantis, nepavarantys. Geriau pavariusių valstybių šelpiami, iš EU fondų trinkeles dėliojantys. Tik kriminalinių naujienų antraštėse figūruojantys.

Bet užaugs karta, kuriai ir Bokšto SPA, ir Toda, ir privati mokykla, ir anglų kalbos stovyklos Oxforde, ir kelionės į Tenerifę per vaikų atostogas, ir vasarnamis Nidoj atrodys tiesiog normalu. Ne jokia New Nordics Lietuva. Tiesiog jų Lietuva. Kur visko yra. Lietuviškų vienaragių, lietuvių Sundance laimėtojų, lietuvių HBO serialų aktorių, arenas renkančių aukšto lygio vietinių atlikėjų, užsieniečių, atvykusių dirbt į mūsų šalį. Kiek pasikeitęs kontekstas nuo pusės milijono emigrantų ir „Mango“ ar „Dinamikos“ dainuškų realybės.

New Nordics Lietuvoj nėra debatų, ar stot į Europos Sąjungą. Nėra debatų apie LNG terminalą ar elektros tinklo atsijungimą nuo Rusijos. Nėra debatų, kad reikia europinės geležinkelio vėžės. Nėra debatų, ar palikt Žaliojo tilto skulptūras. Nėra debatų, nes yra tik faktai – Lietuva energetiškai nepriklausoma ir šiuo klausimu lyderiaujanti šalis ES, europinė vežė daroma, sovietinių skulptūrų nėra.

New Nordics lietuviukai jau neprisimins, kad kiekvienam šitam mūsų vystymosi žingsny galėjo kitaip pasisukt – galėjo nepriimt mūsų į ES, galėjo nepriimt mūsų į NATO. Kiek kartų buvo rizika, kad koks prorusiškas idiotas laimės rinkimus ir padarys žalingų sprendimų Lietuvai. Galėjo Kubilius nepramušt LNG terminalo, galėjo Darguzaite neužkurt „Invest Lithuania“, galėjo vienaragių augintojai būt emigravę ir neprihustlinę viso Naujamiesčio pasaulio pokyčius vedančių kompanijų.

New Nordics Lietuvoj mes jau diskutuojam apie klausimus, kurie nėra apie mūsų išlikimą. Mes skiriam 2% gynybai nemirksėdami. Jaudinamės, kad kažkas šunį prasuko, kad VLKK kalbą blogai reguliuoja, kad medį nukirto, kad pievų ir dyzelio politika netinka ūkininkams su John Deere’ais. Niuansais rūpinamės, ne išlikimu. Kaip tikri europiečiai. Devyniasdešimtųjų „mes“, pamatę mūsų realybę šiandien, pirštą prie smilkinio sukiotų, nesuvokdami, ko mes čia putojamės, tokiam patogume gyvendami.

Ir nors mes jau būsim karta, kuri ir to, ir to gyvenimo mačius. Mes visad tą nustenkentos Lietuvos šešėlį savo sieloj nešiosim. Nes mum dar atsiliepė ta istorija. Mes dar turėjom skurdžias vaikystes. Dar žinom, ką reiškia Gariūnuose ant kartono kelnes kūno kultūrai matuotis, kai skersvėjai iš visų pusių subinę kutena ir nulis privatumo.

Turėjom persidirbusius ir neįmanomam nesaugume veikusius tėvus, kurie taip ir neturėjo normalių galimybių gaut gerą išsilavinimą. Kurie verslus mokėsi daryt ne ISM ar Kopenhagoj MBA darydami, o darė tiesiog kažką kažkaip, kad tik išgyventų. Nuo nulio pradėję statyt gyvenimus šalyje, kuri irgi nuo nulio pradėjo prieš 30 metų.

New Nordics lietuviukų Lietuvos BVP per capita yra kaip Ispanijos. Mokyklos privačios taip įrengtos, taip sutvarkytos ir išlaižytos, programos ten visokios holistinės kontekstinės, o mes ką prisimenam – kaip muilą tarkavo koridoriuose ant grindų, kad nenusiverstumėm. Ir kaip tėveliai mesdavosi litus per tėvų susirinkimus, kad tas baisias klases perdažyt į kitą baisią spalvą. Ir daug kam Rytų Europos Lietuvos mokykla buvo labiau trauminė patirtis nei smagi augimo kelionė. Bet visi į jas ėjom, nes nieko kito nebuvo.

Draugas sako, mūsų vaikui 2.5 metų, jis nėra tualetpopierinės dešrelės valgęs. Užtat otai šmotai antytės confit. Jei jau dešrelė, tai iš „Livinn“ kapotos mėsytės. Dešrelės supjaustytais į aštuonkojį galais jo gyvenime nebuvo, bet tikrai buvo tikrų aštuonkojų. Tas New Nordics lietuviukas net girdėjęs nepritekliaus istorijų nebus.

Ir jau buvo apsiverkusių, kad negyvena visa Lietuva taip gerai, kaip čia parašyta. Tai žinoma, kad ne visi vienodam lygy gyvena, ne visi kaip sostinėj. Toks gyvenimas. Bet visa šalis ekonomiškai paaugo per 30 metų. Net ir mūsų ta apgailėta provincija pakilo. Jonavos baseine Dyson’ai, miesteliuose coffeeshopai, visi bent į Turkiją skrenda, kunigai su naujais visureigiais, niekas neemigruoja dėl pinigų. Net positive migracija. Emigruojam nebent dėl klimato, meilės ar geresnio universiteto.

2023 metų IMFo GDP per capita žemėlapyje mes jau nuspalvinti ta pačia spalvos kategorija kaip UK ir Prancūzija. Ar jum telpa tai galvoj? Kokia Ispanija mums atrodė išsivysčius šalis, o dabar atsiliekam nuo jų per 200EUR per capita. Kitais metais TIKRAI būsim aplenkę. Statistika tokia, bet aš iš žmonių reakcijų matau, kad jų galva jau užstrigus Rytų Europos Lietuvoj ir amžinuose skunduose. Neįsiinstaliuoja naujos realybės updeitas. Man net pačiai sunkiai instaliuojasi.

Šitą tekstą redaguoju sėdėdama pietų Ispanijos pakrantėje. Gatvę šalia mūsų draugas vadina Avulio takeliu, nes ten lietuviai developeriai stato 10 milijoninių vilų. Turbūt kitiems lietuviams. Lietuvės NT agentės čia sukasi kaip įmanydamos, nes perka lietuviai Ispanijoj vilas kaip pasiutę. Sutinkam jų visur, kur tik būnam. Kaip Jekaterina buvo gražiai užrašiusi: „per Velykų atostogas Londone tai teatre, tai Selfridges, tai muziejuj, tai Italijos slidinėjimo kurorte vis lietuvių kalbą išgirsdavom. Ne iš personalo, o iš lankytojų. Ant kiek belenkiek pasikeitė Lietuva. Iš aptarnaujančio - į aptarnaujamą. Iš trečiojo pasaulio - į pirmąjį.”

Sugulę ant sofos su draugais stebim dešrelių nevalgiusį sūnų, žaidžiantį su balionais. Ant jų nupiešti vienaragiai.

Juokiuos, sakau: „programuojat nuo vaikystės?“. Draugas sako: „Žinai, nežinau, ar su tiek meilės ir aprūpinimo įmanoma užaugt tokiam alkanam, kad išhustlint’um unicorn’us. Nuoširdžiai nežinau.“

Nes dabar Lietuvą tokiu greičiu statome iš alkanumo. Abi kartos. Šviežios nepriklausomybės karta ir 90–ųjų Gariūnų skersvėjų prakutenti vaikai. Nežinia, kokio alkanumo bus New Nordics lietuviukai. Ir mes juos tikrai labai užknisim su savo skurdo ir persidirbimo prisiminimais. Ir jie tik knygoj skaitys apie ekonominį šitos šalies stebuklą.

Rezultatai:

- Mano telomerų ilgis pailgėjo 1.6% (nuo 11.7 iki 11.89). Pokytis kiek mažesnis, nei norėjome, nes dairėmės į užsienyje darytus tyrimus su žymesniais rezultatais, bet iš tiesų dar per mažai kartų padarėm, kad atitiktume tų tyrimų metodiką. Yra spėjimas, kad reiktų ir stipresnių (t.y. didesnio slėgio) kamerų. Tai čia bandysime ateityje. O gal būtų užtekę ir šių jei ilgintume eksperimento trukmę/seanso laiką.

- NAD koncentracija kraujyje pakilo beveik 30%!!! Nuo 2.81 iki 3.99! Tai yra labai geras rezultatas. LABAI.

- Tokią pat tendenciją matome pas visus eksperimento dalyvius. Mano pokytis pats ženkliausias - nes aš ėjau intensyviausią kursą. Tai mūsų tyrimo rezultatai tik patvirtino jau ne vienos mokslinės studijos padarytas išvadas - deguonies terapija tikrai padeda ilgaamžiškumui.

- Didysis klausimas, tai ar nenusileis šie rodikliai terapiją metus ir nelankant? Kiek matom pagal rezultatus anksčiau praėjusių - efektas kiek sumažėja per laiką, bet nenusileidžia iki ten, kur buvo. Irgi dar tikrinam.

Mano ne moksliniai pastebėjimai:

- Aš turėjau labai daug jėgų rudenį. Maniau, kad gal čia psichologiškai taip atrodo, nes nauja veikla. Jokių afternoon crash, galva neperdegdavo, vakarais galėdavau trečią padirbėjimo užėjimą padaryt. Tai kai po tyrimo pamačiau savo NAD+ rodiklį, tai paaiškėjo, kad neprisigalvojau, o tikrai turėjau labai jauno žmogaus energijos resursą šiaip mano amžiaus žmogaus NAD+ turėt 4 nėra normalu.😀

- Aš per tą laikotarpį turėjau max streso ir max darbo - viską atlaikiau super sharp galva. Kai visiem aplinkui baiginėjosi jėgos - aš toliau dirbau. Brain fog neegzistavo šiuo laikotarpiu. Absoliučiai neadvokatauju darboholizmui, čia tiesiog liūdna, bet turėjau praeit jauno verslo realijas. Deguonis padėjo.

- Man deguonis nuima įtampą. Per pirmas minutes, kai jis eina į nosį, jauti kaip lengvėja ir skaidrėja mintys. Tai maloniausia dienos pabaigoje arba savaitgalį daryti. Neįmanoma stresuot ir overthinkint fiziškai toje kameroj gulint. Brutaliai nuramina. Pirmus kartus net toks truputį high išeini.

- Nei karto nesirgau tą laikotarpį, nors aplink visi sirgo. Aš visada sirgdavau rudenį, ypač jei daug aplink sergančių. Manau, kad galėjo padėti ši terapija. Nes daugiau nieko skirtingai nedariau.

- Sportui pokyčio nejutau.

- Dar labai ataugo plaukai. Tai gali būti nulemta ir naujo kolageno brando. Bet šiaip deguonies terapija greitina apykaitą, tai realu. Tyrimai rodo, kad plaukai auga greičiau nuo NAD+, tai jei terapija kelia NAD+, tai logiška, kad spartina plaukų augimą.

Tikrai labai pavargau 3 kartus per savaitę lankyti ir čia buvo ekperimento tikslais, tokio dažnumo palaikyt neketinu (nebent kada namie turėčiau kamerą). Bet tikrai vienareikšmiškai įsitrauksiu kelis kartus per mėnesį šalia šeštadienio sporto ir kitų raminančių savęs pasirūpinimo rutinų. Labai geras atsipalaidavimo būdas. Ir dar jaunina!

Taip pat NAD+ lygį taip užkelt yra įspūdinga.

Eksperimento partneris buvo Oxy klinika, su kuriais labai susidraugavome per tiek kartų. 💙

Ačiū iniciatoriams ir kitiems dalyviams! Buvo super įdomu ir naudinga dėliojant ateities protokolus. Ateičiai toliau keliam tikslus susidėliot, koks vis tik būtų optimaliausias protokolas, bet vien dėl NAD+ rezultato akivaizdu, kad vertė yra.

Nesu iš tų žmonių, kur orus atsimena. Nekenčiu pokalbių apie orą. And yet, akimirką pamąstau, kaip vis tik critical yra oras. O kas jei Lietuvoj visada būtų taip kaip šiemet rugsėjis? Gal vis tik pavyktų Vilnių mylėti visa širdimi ir 100% sucommitinti? Kaip pasikeistų visa mūsų realybė, jei būtų amžinas rugpjūtis mūsų šalyje?

Vilnius man yra kaip toxic bičas. Su kuriuo kartais taip gerai, bet jau žinai, kad tokie, kokie high jūsų highs, bus ir low jūsų lows. Kad tiek, kiek švelnus šiandien oras glosto odą, tiek sausį diegs rankas nuo šalčio gramdant priekinį mašinos stiklą. Ir vis tiek niekada nebus užtektinai greitai kad sušyla ta mašina.

Žinai, kad mentalinei sveikatai in the long-term būtų geriau su kitu. Bet tu vis tikiesi. Gal labai pasistengus veiks šitas relationshipas? Gal jei požeminis garažas ir mašinos nereik gramdyt, ir gyvenime važiuoji tik į vietas su požeminiais garažais, gal tada mums veiks? Vis savęs klausi, gal čia tau commitment issues problema, ir per aukšti tavo reikalavimai? Ar vis tik čia objektyviai per baisios tos žiemos? Bet gi šitoksai seksas tos vasaros! Bet ir kiti gyvena gi taip besikankindami, tai gal čia normalu? Bet gi yra kam dar blogiau? Pas ką pusę metų tamsu?

Įkrenta miego appso pranešimas, kad hey keičiasi sezonas. Tikėtina, kad sutriks jūsų režimas. Labiausiai palies tuos, kas arčiau polių gyvena. Mums bus daugiau šalčio, daugiau tamsos, daugiau pokyčio režimui. Mūsų visą gyvenimą, kiekvienais metais. Mūsų visą gyvenimą bus tik trečdalis metų laiko, kai džiugina būti lauke. Tik trečdalį savo gyvenimo gauname saulės tiek, kiek reikia optimaliai organizmo savijautai.

Ir vėl šią vasarą draugei sakau neleisk man eit į soliariumą kitą žiemą. O ji man sako: Ieva, ir praeitą vasarą taip sakei. O sausį vėl sakysi, kad aš Lietuvoj gyvenu, jau geriau nuo odos vėžio mirt negu šitoj depresijoj be saulės gyvent. Ir vėl eisi, ir aš neturėsiu argumentų, išskyrus tą, kad vasarą sakei tau neleist. Bet sausį bus 5 valandos saulės Vilniuje ir viena iš jų bus surinkta soliariume.

And yet, tokios tos vasaros Vilniuj magiškos. Tie šviesūs vakarai ir optimali temperatura. Žalios žalios gatvės. Ramybėj coffee shopuose sėdi tik tie, kas mieste likę. Vasaromis ir tik vasaromis aš pradedu norėti visą savo gyvenimą kurti Lietuvoj. Deja, jau patirtis parodė, kad per metus tokio laiko būna tik 4 mėnesiai. 4 mėnesius per metus noriu lietuvio vyro, gražaus didelio buto Senamiestyje ir čia būt amžinai. Ir lapkritį ims ir pasikeis dainelė. Namų norėsiu Londone arba Como. Vyro užsieniečio. Gyvenimą kurt svetur arba niekur taip ir nenusėst.

Draugai iš visur vasarom grįžta į Vilnių. Ir gražiais rytais kavos prie Lukiškių aikštės ar ilgais šviesiais vakarais Savičiaus g. būna pokalbiai apie tai, kaip galiausiai gi visi nusėsim Lietuvoj, čia juk tik laiko klausimas. Ir žinau, kad jau lapkritį sėdėsim Londone arba Milane, ir kalbėsim, kaip gal vis tik gera gyvent per visur, nes depresija toj Lietuvoj. O tie kas žiemoja čia, tai žiūrėsim į besiduodančius mašinos valytuvus ir skaičiuosim dienas, kada jau vėl bus tie 4 geri mėnesiai.

Ir vėl dabar man atrodo, kad gal jau šią žiemą taip nebus. Negali būt, kad šitas gražus vibrant miestas man atrodys atgrasus už poros mėnesių. Toks rugsėjis dar gražus. Bet jau tuoj tuoj, jausi vakarais, kad pareina. Kad tuoj gramdysi tą mašiną tamsoj. Nes Vilnius yra kaip toxic bičas. High highs and low lows. Tobulos kaip seksas vasaros ir kraupios nesibaigainčios nakties žiemos. And yet, traukia kažkaip. Matyt, trauma bond.